Palangos Juzė
Prakalba
Kaip viskas pasaulei1 parsimaina2, taip parsikeis ilgainiu ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadinės3. O tai dėl to, idant ateites giminės žinotų kas tyka tenai tiems su Lietuviais, gali mūsų devynioliktam amžiuje. — Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o Jei nepatiks, tai swied į pakurtą pečių. O nors taip katras padarys, tečiaus atliks kaminon bent vieną, kurią ateites giminės juokdamos skaitys.
Nusimanau ne viską čia surašęs; bet turiu viltį atsiras mokytas vyras, kurs mano paveizdą4 sekdamas, surinks ir likusius dalykus.
Vardai miestelių ir uličių5 arba sodų toj knygelei priminavoti6; taipogi vardai ir pavardės žmonių, nėra išmislyti pas raštiniką, bet tikri.
Išspausti daleidu.
Vilniuje 1863 metais, Kovos 3 dienoje.
Vyskupas Žamaičių:
Motijus Volonczanski.
„Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikšto tikra išmintis.”