Norint verk ir bliauna

Smertis nepaliauna

jų pjauti.

Tie žodžiai drukavotose73 knygose užrašyti šiandien užsipildė. Maža Jonkėlė tarsi sveika ir graži, staiga nu ligos sugrobta, bliovė, verkė, nenorėjo mirti; tečiaus nedoras smertis to ne veizėdamas, ją papjovė. Gailės jos tėvai, gailės broliai su seserimi, gailės šeimyna, gailėjaus ir aš nors, atėjūnas.

Bet argi nėra ko gailėtis? Šitai vos šeštus metus amžiaus savo eidama: jau mokėjo poterėlius, niekumet nė gulė, nė kėlė nesukalbėjusii. Niekamet nesiedo pri valgie nej na to kieles neparaižegnojusi ir bęn tėwe mūsų nesukalbėjusi. Guldama ir keldama sveikina tėvą savo. Pasiuntmenėj74 jau buvo už ranką ilgesnė. Plaukeliai jos baltai gieltoni it lineliai, akelės žydros, rankelės smulkios nuplautos. Gražiau užvis šventą rytą apdaryta, tikrai buvo it aniolėlis75. Dievo tai ir Viešpats atėmė ją, idant draugystėj aniolų patalpinta. Mes verkiam, o ana džiaugias; mes gailimės, o ana linksmina ir sako: „Kas ten žiną ilgai gyvendamas, ar būtų sau nupelniusi tokios garbės, kokios šiandien taria par napelnus Išganytojaus mūsų Jėzaus Kristaus. Veis iš aukšto į mumis ir tarsi sako šiiuos žodžius: „Sudievu tau, milymoji matušėle mano, sudievu tetašėli! Nerūpinkitaus manimi, aš čionai antrami amžiai dar geresnį radau tėveli, maloningiausį Dieva mūsų. Lauksiu judams danguje, o sulaukusi su džiaugsmu priimsiu. Ligią dalį su dievu jums, seserėlės ir broleliai, su koriais bėgiojau ir obuolius rankiojau. Mylėjau jumis ir jūs mane mylėjot, melsiu Viešpatės, kad pabaigusis amžių savo pri manęs ateitumėt. Sudievu jums, geros mergelės ir vaikeliai, kurie manęs niekomet neužrūstinot. Palikit sveiki ir to dabokit76, idant par gerą gyvnimą nupelnytumėt sau metą tam danguje, kuriami aš būsiu par amžių amžius. Amen.

Pabaigęs tą prakalbą drinkt nu ratų nušokau, giedotojai pradėjo šaukti: „Vaikai, paneles maži garbinkite ir išvežė kūną. O aš sugrįžau pri savo darbą.

*

Elzbiete atsiliepė: „Nors gražu klausytis apsakymo keleivystės tavo, tečiaus eikim gulti, nes akys jau merkias. Visiems sukilus tarė Elzbiete: „Nu vaikai klaupkitės, poterius sukalbėkit ir eikit ilsėti.

Trečias vakaras

Darbą pabaigęs, kad taisiaus išeiti, Žvinklis padoriai man užmokėjo ir sakė: „Ačiū už prakalbą”, kurią išvežant jo vaiką pasakiau. Dar patarė, kad eičiau į Zeimius pas turtingą ūkininiką Razmą. Aš taip ir padariau; „kebli nuėjęs tariau: „Tėveli, esmi vėdaras kraučius iš Palangos, bene turėtumi darbą? Jej turi viską pasiūsiu ir nebrangisiuos.