Tuo kartu jau prasidėjo pati tikra karė * šaudė maskoliai ir lenkai, vėl šaudikles darė *virpėjo žemė nutrenksma, nu baisios strošnybės * Saulės šviesybė užtema, nu dūmų daugybės.
Virta kupitoms144 maskoliai, kūnais žemę dengė * vieni negyvi gulėjo, kiti amžių baigė * Bet ir mūsų daug kareivių ten užmerkė akis * O vardus jų ir pavardes anūkai apsakys.
Nuog pat saulės tiekimo, lig pat pavakarės *Nepabaigė dar šaudymo, nepabaigė karės * Bet jau lenkai šaudydami ant Varnių patraukė *Kur ties karčemų Gomalų ant maskolių laukė.
Čia kėlės puškas užslėpę vienkartu iššovė *O taip daugybė maskolių čionai galą gavo * Paskui Varnius parnakvoj, gelbėtojai mūsų * visi kartu pasitraukė ant rubežiaus145 Prūsų.
Jaunikaitis milymajai, grometą146 parašė * Kurioje aną žegnojo, ir palukas prašė * Einu jau į Prancūziją — turi tai žinoti * Palauk biškį vėl sugrįšiu, jūsų išliuosuoti147.
Pabaigus mergelės apšoka mane tarydamos, melsdamos: „Išrašyk mums tą dainelę ir išmok gaidas, nesgi mes galim pripusti it daržinę, bet nesugebam išrunguoti”. Aš vis tai padariau.
Atėjus nedėlės dienai aš užsigeidžiau Kurtuvėnų miestelį paregėti ir drauge su dviem vaikiukais nuėjau. Miestelį radau mažą nevertą mano kelionės, bet bažnyčią mūro labai gražią galinčią papuošti ir didelį miestą. Abrozdai148 verti bažnyčios, už vis Šv. Jokūbo didžiam altoriuj patalpintas man patika. Tuo tikt negerai, jog drėgna bažnyčia juos gadin. Žmonės giedojo, bet ne visai tesutina. Ryžaus parašyti giesmę Šv. Jokūbui, kurią paskiaus ir parašiau. Sumą laikė klebonas Juzupas Wojtkevičius, mažas kaip bitelė, sudžiuvęs Kaip svirplys149. Pamokslą sakė altarista Pranciškus Baracevičius, kurio ilga nosis, o galva gera.
Sugrįžęs pas Povilaitį pabaigiau darbą ir ėjau toliaus, todėl ir mes eikiem gulti.