Negi imk šaltą runkelį už baltų rankelių
Yra mana Tėvelis auklėtojėlis.
Tojaus atėjo Šlapelis ėmė Domicėlei už rankų ir pragiedęs Marija būk pagarbinta. Su visomis mergaitėmis nuvedė į grinčią. Jaunoj nėjo vidu grinčios, bet pasieniais ir sėdos užstalėj, tečiaus ne ant tų suolų, ant kurių jaunasis sėdėjo. Tuokart dieveris ėmė torielką, padėjo ant jo rūtų vainikėlį, apdengė su baltu skepetu ir įdavė didžiajai pamergei. Arba pirmai draugei jaunosios, kuri priėmusi vainikėlį prisegė ant galvos jaunosios. Dar atsegusi savo vainiką, atidavė dieveriui.
Beregint išėjo motina jaunosios iš kamaros ir davė piršliui su visais draugais jaunosios gostinčią, arba baltą skepetą. O Dominykui įdavė taipogi baltą skepetą, kurioj buvo įviturtas žiupsnis rūtų. Be regint piršlys vienoj rankoj turėdamas torielką su balta skepeta apdengtą, antroj stiklelį sušuko: „Sveikas tėvai, sveika motin, sveikos seseserys ir broliai jaunosios.
Jaunasis taipogi antgėrė tėvą, motiną ir giminę jaunosios. Dar jaunąją ir kožnam iš jos giminaičių davė po šešias dešimtis skatikų, Domicėlė priėmusi tas dovanas sėdėjo už stalo ir atjojo tardama:
— Negi gerk, Motinyte, šitų svetelių alučio
— Pakaks mana jaunolitas, gaila ašarėlių
— Negi imk, motinyte šito vargelo dovanėlių
— Neparduok, motinyte, didžian vargelių mano jaunolitas,
— Negerkit, sesulės, ir neskirkit mane Jaunolytės nuog savo pulkelo ir nuog žalių rūtelių.