Man vartelius atkėlė, aš rankelių paėmiau
Ar su rūtom dukryte, ar su rūtom jaunoji?
Ne su rūtom matute, ne su rūtom senute
Prauliuojau vainikėlį, par šį mielą — vakarėlį.
Ryto metą, beje; panedėliai Stanislovas
Buvo pri Šlapelio. Uterniki Domicėlė dar kaip mergaitė aprėdyta, digt, digt kažkur išspruko. Po valandos atrado ję tėvas svirne, suėjo tenai ir svečiai. Tėvas ėmės už rankų Domicėlei ir pragiedo Iš verksmo stojos linksmybė visi svečiai jam pritarė ir vedė į grinčią. Įvedę pasvadino už stalelių padengtų pas lovą. Tujaus stipt stipt atėjo giminaitis ar dieveris jaunoji su poduška ir su torielka nešinas. Ant poduškos pasvadino jaunąją, o torielka, tarkš padėjo ant stalo ir greta pats sėdos.
*
Taip pasvadinta Domicėlė pradėjo atjoti sakydama: „Vaduokit mane iš vargelio! Vaduokit”.
„Vadaok mane, Tėveli ir miela motinyte, vaduokit broliukai, vaduokit sesulės nors žaliom rūtelėm, ar neišvaduosta šiam vakarelį manęs jaunolytės iš užu balto stalelio iš gailių ašarėlių”.
Tai girdėdamas tėvas su gimine brinkt, brinkt meta pinigus i torielką. Kožnam duodančiam jaunoj sakoa — ačiū — ir lenk galvą.