Sako, jog aš molinas265 * Ir nu manęs tolinas *Norint aš esmi jaunas * Ana pri kitų gaunas.
Nedėlioj ją sutikęs * Tariaus anai patikęs *Nes į mane vejzėjo * Ir dailiai švipterėjo.
Tyčioms lindau į akis * Gal meilės žodį sakys * Bet ana atsisuko * Ir nežinau, kur spruko.
Kad mačiau ją iš tolo * Tariaus, regis aniolą266. *Graži mano ir būtų * Gyvolėliai pakruto.
Trakšt man tiktai moterys * O be tos kas išturės. * Čirulis laimingesnis * Tur būti ir geresnis.
Ta dainelė dėl tikimo patiko visiems, tečiaus apeigos įkyrėjo, todėl visi susitarę šmakš į poduškas galvas įdarėm ir užmigom. Eikim tad matušėle ir mes gulti. Tą pasakę visi sugulėm.
Dvyliktas vakaras
Parietka Žemaičių.
Man pri Stasiulio besiuvant, pakabakš pakabakš atjojo gražus vaikinas Kazimieras Pocelius iš Kiempalų sodžiaus. Su nauja sermėga apsivilkęs, su batais, su briedžio diržu pasijuosęs, su vario pendentu užsisegęs, pasikirpęs, be barzdos, nes ta dar jam neauga.
Žirgas jo buvo rudas gražus žemaičių veislės, mitukas raudonas, balnas šikšninis, lenciūgėlė pri uždenio pririštas šviesus ir skambąs.