*
Visi svečiai išpažino piršlį už melagį, nes nematė to viso namuose Kazimiero, ką piršlys sakė; todėl kruvon susiėj, susitarė jį sūdyti už melagystes. Netruko tokių, kurie jo gynė, bet daugesni atsirado jį kaltinančių. Ant galo visii paskaitė už pakartiną. Raukės vargšas piršlelis: skundės mergelėms ir sakė: „Paliksit jūs be vyrų, nes piršlius karstant kas bedrįs jumis jaunikaitėms piršti?”. Tos dėl metimo užmetė už jį žodį, bet sūdžios to neklausė. Matydamas tai piršlys pajuodavo girdi iš baimės (susitiepė su pijšomis) ir vaipydamas lindo pri kožno — sa Dievu — sakyti. Bet kurio tiktai dasilytėjo tą suapšė, nes buvo su rankomis tri koi glostės; todėl visi nu jo tolinos. O ji tarė: „Visuomet taip nutink, nu nelaimingo žmogaus bėg šalin ir prieteliai”.
Beregint vaikiukai atvilko eketes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė po naujai padirbtas kartuves.
Tujaus išėjęs iš krovos vienas senas pilvočius, uždėjo ant savo ilgos nosies špikulus (okuliorius), parskleidė plačius lakštus popieriaus ir šiuos skaitė žodžius.
Ištarmė arba dekretas
Dekretas garsingos pabaigos gyvenimo, nepaprasto melagio piršlio Vaištaro išduotas vardon Didžiojo Karaliaus Zygmunto trečiojo.
Metuosi šiuosi, tuosi, anuosi kada katės šunis pjovė, zuikis bugnąa mušė, meška trūbą putė, kad gelžensnapiai par mūsų žemę lėkė, šunys giedojo, gaidžiai lojo, arkliai su dantimis brazdino, stirna su pelėda šokinėjo, žuvys lakiojo, driežas į gegužę veizėjo, bobos veršius kirpo, mergaitės tekėti nenorėjo, vraikinkai jų nebmylėjo, kad su barankomis snigo, vaikai par kiauras naktis nemigo; tuokart vilkas tranksmą užgirdčs didžiai parsigando, nebveizėjo, kur veršiai, kur banda, o iš to stroko staigiai trėsė, betrėsdamas šoka par kiemą ir išspyrė vaikiuką. Tą žmonės praminė briedaičių, nes buvo taip spraunus kaip ėžys, taip sugrebans suktis kaip girno apatinysis akmuo. Tas derlingas ir guvus vaikiukas, capt nutvėrė vilkui trumpai už uodegą ir nepaleido. Vilkas trėsė par Kiempalų sodžių, nutruko jo uodega, o vaikiukas benc pavirto. Išaugo paskiaus į veltėdį, baisų melagį ir tarsi vagį; nes apgavo ir pavogė gyvą, gražią Petronėlę. Bet kaip apgavo ir pavogė? Šitai šiaip: pasišovęs girdi į piršlius, atvyko į Erdyškių sodžių ir pasakė: „Kazę Pacelių, esantį ponaičių Kiempalų sodžiaus, gyvenantį didžiam mūro dvare, kurio stogas esus276 klotas su lašinių paltėmis, langai deimantų, takai su sūriais išgrįsti, laiptai ir tiltai marmūro, nu daugybės dešrų aketės lužtant, šulinys sa medum ir pienu prigoštas, daržinės javų pripiltos, svirnai su šiaudais prikimšti, alaus ežerai, orielkos prūdai pilni, ir sviesta devyni tarpai žardų277 prižardyti. Arklių, bandos. avių ir kiaulių daugybė. Tą visą pameilusi Petronėlė, pažadėjo tekėti ir ištekėjo už Kazimiero, o mes visi čia atvykę randam gyvenimą paprastą žmogau, iš medžio padirbtą su šiaudais klotą, langus nekurius su lentelėms užtaisytus. Šitai tau penkios. Apgauti pamatę ryžomėss tokį piršlį melagį apsūdyti.
Zygmuntas III. Karalius par versolą278 išleista 1604. metuose įsakė tokius melagius apgaudinėtojus, ar: palaipinus į žardą su šunimis užpjudyti279; ar už karklynų pastatus su grybų kotais užmušti; ar palaipinus ant stogų drobinas280 atimti; ar pastačius ant liepto pastumti į upę be ramčio; ar tiesiau sakant pakarti ir priartinti pri dangaus.
Mes tada žemiaus su savo rankomis pasirašę, dabodamis tuos garsingus įstatymus, nusprendėm didį melagį Vaištarą pakarti.
Pakarę nemažą pelną gausim, nes iš karuonio281 makaulės bus liktarna282; iš akių spunkas, iš nosies šnipkas, iš dantų priekalai, iš liežuvio kilis, iš gerklės trūbos, iš stemplės virvė, iš pilvo bugnas, iš grobų vėdarai, dešros ir strūnos, iš šonkaulių eketės, iš plaučių dumplės, iš retkaulių kočėlai, iš stabukalių patrūbočiai, iš rankų grėbliai, iš letenų kaltuvės ir iš nagų guzikai.