*
Reik išpažinti, jog žmonės tos srijos yra labai geri, lipšni, žmoniški. Svečius priim su džiaugsmu. Jej kumet svečiams ivažiavus nuliūst, daro tai ne dėl to, kad svečių Dievas davė, bet dėl to, kad netur tų su kuo taip priimti, kaip norėtų. Išvažiuodamis svečiai jei nor užmokėti, ūkininkai pinigų nepriim, todėl ir aš čiq pakliuvęs gan ilgai trukau ir vos Verelės antros dukteries Stasiulio nevedžiau.
*
Ilgainiu pasilgaus jūsų: vien man rūpėjo, ar givi tebeste tėvai mano. Artinaus pri Palangos. Pakliuvau ant galo į Evėdainės parakviją pas turtingą żmogų Joną čudį; nes tas daugel tur dukterų. Čia gavęs darbą siuvau, subatų vakarais čriškinau su skripkomis; todėl didžii įtikau mergelėms.
Čudžio dukterys: Uršulė, Petronėlė, Teklė ir Marelė yra gražioss, man girdi patiko ir ketinau vesti visų vyresniąją Uršulę, bet nesitikėtai parvažiavo iš Kražių Domicėlė, kuri buvo atiduota į panų klliaštorių, dėl prasimokymo ko reikiant. Tą užvis pamėgau ir vest ryžaus. Mylėjau ją ir ana mani mylėjo. Bet senis tėvas vien sakė: „Et kas gal duoti dukterį kriaučeliui? Kami gyvens? Nejau vadžiosiąs su savim par svietą vaikščiodamas. Tą aš išsigirdęs lig laiko tylėjau.
Kažikumet apsidrąsines tariau Čudžiui: „Tėvai vedu su Domicėle mylėvos, ar leisi sueiti į porą?”. Tas atsakė: „Žinau judams norą, bet kur dėsi pačią? Jug tu vietos neturi, esi parėjūnu, nejau vadžiosi su savim moterį vaikščiodamas po žmonių?”. Tai aš išgirdęs brabrakš atidariau savo skrynelę, išėmiau buntą bomažkų287, dabar porą šimtų rublių sidabru rinkt pabėriau ant stalo ir sakiau tėvui: „Su tais pinigais aš galiu gyventi, yra čia daugiaus ne tūkstantis rublių. Aš orielkos negeriu, pinigų nekleidu, skatiką pri skatiko dėdamas, par keletą metų sudėjau tą naudą. Dabar patark man, ką turiu daryti? Kaip apsiversti?”. Tvui tai pamačius ir išgirdus akys prašvito; pakinkavęs galvą tarė: „Žinai ką žentai, čia mūsų susiedaus vienas ūkininkas parduod gražų butą, nor gauti aštuonis šimtus rublių, pirk nu jo, tuokart atiduosiu tau Domicėlę”.
*
Aš taip ir padariau: su tuo pačiu tėvu nueina ligauti ir suderėjau už septynis šimtus rublių. Paskiaus viską pagal įstatymą padaręs parsikėliau į gyvenimą. Pirkau gyvulius, įsikūriau ir vedžiau šen Domicėlę, tėvau par pasogą gan vedų sušelpė. Gyvenau nu dvejų metų padoriai, rugius vedams it kanapius, parstojau siūt, šitai jau ir sūnų turiau vaiką gražų ir sveiką.
Par parietką užlaikėm visas priimtas apeigas, buvo vedliai, pasekėjai, ūkvaizdžiai ir piršlys, kurį ant galo korėm. Tečiaus girdi išspruko ir lig šiolei tebgywen Zvingių parakvijoj, Pajūriškių sodžioj, vadinas Benediktas Pikelis.
*