Tuo tarpu, kol pats negalėjo dar vaikščioti į mokslą, mėgo labai žiūrėti į grįžtančius iš to vaikus. Kasdieną, pradėjus temti, ar lietus lijo, ar vėjas ūžė — prie Žiškų kiemo vartų stovėjo mažas stuomenėlis, pajuodavusiais kailiniukais, kojas į klumpiukus įsikišęs, sena kepure, krentančia ant ausų. Trypčiodamas ir sušalusias rankas į kišenes kišdamas, stovėjo ir laukė. Taip jau gerai žinojo laiką, kada vaikai grįždavo, jog neilgai tekdavo laukti. Netrukus, pasirodydavo būrelis.
— Vaikai, ką skaitėte šiandieną? — klausė smalsiai Juozukas.
— Ieva, Ieva, neganyk po pievą — atsako kas nors iš būrelio.
— O aš apie zuikelį — priduria antras.
— O ką rašėte?
— Visokius žodžius rašėme: Gregutė, Kaunas, Lietuva...
— O kamuolį ar rodė?
— Kaipgi! Rodė, kaip apie saulę sukasi.
Tuo ir baigėsi pašnekesys. Vaikai, išalkę, skubinosi namo ir nenorėjo daug kalbėti. Bet Juozukui užtekdavo ir to, ką girdėdavo, ir ant rytojaus tas pašnekesys būdavo atkartojamas. Išgirstuosius žodžius kalbėjo paskui, savo darbus atlikdamas, ir svajojo, jog tai jis skaito prie panelės.
Nusprendus leisti Juozuką į mokslą nuo Kalėdų, Žiškienė liovėsi visiškai jį mokiusi. Ar ji vėl tuoj mokės pinigus tai „gubernankai”? Kad jau užmokėta, tegu ir moko viso ko. Kam ji čia dar turi vargti. Tik kad neužmiršta to, ką buvo išmokęs, liepdavo jam dažnai atkartoti „šlibždavojimą”.