Mokytoja aiškina rašymo reikalingumą; sako, ji viso ko kartu mokysianti, brangiau, vis tiek, nekaštuosią; vis tiek, pusrublis mėnesiui.
Tas paskutinis prirodymas stipriausiai kalba į Žiškienės protą. Jau ji nebesipriešina. Tik padejavus, kad vaikų mokslas tiek daug kaštuojąs, ir prižadėjus atnešti pusrublį, mėnesiui pasibaigus, duoda dar panelei gerą patarimą:
— Tik tamsta rykštės nesigailėk: kaip sudroši gerai — kaip matai visi mokslai įeis į galvą.
— Aš ir be rykštės moku įvaryti mokslą, kur reikia — sako mokytoja, šypsodama.
Ir kas tos panelės do gerumas — mąsto vis Juozukas, neatkreipdamas nuo jos veido pilnų dėkingumo ir begalinio nusistebėjimo akių.
Prasidėjo dabar Juozukui laimingiausios jo gyvenimo dienos. Kas rytas bėgo su kitais vaikais i mokslą; tenai skaitė, rašė, girdėjo tiek užimančių daiktą, susipažino arčiau su mėlynuoju kamuoliu. O panelei paleidus atsilsėti, kaip linksmu buvo bėgioti ir žaisti su vaikais. Nei vienos dienos nepraleido. Kad kartais keliams labai užpūsčius, ar smarkiam šalčiui užėjus, kiti vaikai sėdėjo namie, jis ėjo vienas. Nebent baisi pūga, dangų su žeme maišanti, jį sulaikydavo. Mokyties jam labai sekėsi. Mokytoja jį visados gyrė ir savo geriausiuoju mokiniu vadino. Nieko jam nebetrūko prie laimės.
Bet kadangi ant žemės pilnos laimės nėra, tai ir Juozuko laimės saulę užtemdindavo kartais debesėliai: Atsitikdavo tai kiekvieną sykį, kada reikėjo pirkti sąsiuvinį ar plunksną. Žiška dejavo tada, kad tas vaiko mokslas tėvus ubagais išvarysiąs, o Žiškienė supykusi šaukė:
— Tik prasidėk su tais mokslais! Trauk ir trauk dabar pinigus. Nebeleisiu vaiko daugiau, ir gana!
Juozukas drebėjo iš baimės, kad tėvai neišpildytų savo grasymo42. Bet viskas visados baigėsi laimingai: išsišaukę gerai, tėvai duodavo reikalingąsias kelias kapeikas. O kad kokiam mėnesiui praėjus, Juozukas jau dailiai iš naujo elementoriaus paskaitė, suminkštėjo tėvų širdis ir tie debesėliai pasidarė dar lengvesni.
Ne, nieko dabar jam nebetrūko prie laimės. Jau jis pasiekė tai, prie ko jo siela taip ilgai veržėsi. Kad kas jo paklaustų, ko jis dar nori, jis atsakytų, jog nieko daugiau, tik taip vaikščioti mokyties, kaip dabar. Pirmiau traukė jį prie knygos instinktas43, kaip peteliškę traukia instinktas prie žiedų, kuriuose ji sau atranda maistą. Jis nežinojo, kas tose knygose yra, nesuprato, ką gaus iš jų. Dabar tas aklasis instinktas persimainė į protingą norą vis daugiau žinoti. Dabar jau Juozukas žinojo, kas knygose surašyta. Mokytoja sakė jam, jog knygos pasakojančios ir apie žmones, kur senai, senai gyveno, ir apie auksines žvaigždeles, apie jūrias-marias, apie gražių-gražiausius miestus ir kraštus, apie visokius žvėris ir paukščius, apie visa, kas yra ant žemės ir žemėse. Jam net akis žibėjo ir širdis imdavo stipriau plakti, vien tik mąstant apie tai, jog jis apie visus tuos daiktus išgirs, sužinos. Nes jis būtinai viską sužinos. Mokytoja sakė, jei jis dabar ilgai pas ją vaikščiosiąs, tai gerai skaityti pramoksiąs. Žinoma, ilgai vaikščios. Domukas dabar namie viską dirba, tai jis galės mokyties, kol tik nereiks bandos i ganyklas varyti. Per vasarą, ganydamas, skaitys kiek galėdamas savo elementorių, kad neužmirštų, ką išmoko, o rudenį, trumpesnėms dienoms užstojus, vakarais galės ir parašyti truputį. Nuėjęs kartais nedėlią į bažnyčią, užeis pas panelę su sąsiuviniu, ji ir parodys, ką jam reiks rašyti. O kaip tik užšals ir karves uždarys į tvartą: jis tučtuojau šmakšt į mokslą, knygas parsibraukęs. Panelė sakė, kitą žiemą, jis jau daug viso ko mokysiąsis, apie visus tuos puikiuosius daiktus, knygose surašytus. Jis žinos daug, daug!...