Nuvažiavova. Pakelėje vis ji pasakojo apie Antanėlį, tarsi lengviau jai darėsi nuo to.

— Kana kados47 — sakė — rodos, pereitą vasarą, pririnko jisai žemuogių puodelį ir nunešė klebonui. Parbėgo toks linksmas, jog klebonas davęs jam už uogas pusrublį. Džiaugėsi per kelias dienas, manydamasis, ką už tuos pinigus nusipirksiąs. Ir knygą, ir diržiuką, ir kepurę... Tik po keleto dienų ateina Urbonas, aklas toks žmogus, dukterėlės vedžiojamas vaikščioja. Apdriskęs, išalkęs — biedni jie yra labai. Daviau tat aš jam duonos gabalėlį ir išėjo. Vakare sako tėvas: „Rytoj į turgų važiuosiu, na Antaniuk, ką gi, sako, tau pirkti už pusrublį?”. „Aš jau nieko nepirksiu” — tarė Antanėlis patyliais. Nustebus pažiūrėjau į jį. Paraudęs — mažilėlis ir galvelę žemyn nuleidęs. „O dėl ko?” — paklausiau. „Neturiu pinigų, sako, atidaviau šiandien Urbonui...” Neduok Dieve, visą pusrublį! Abu su tėvu užpuolėva šaukti, kam taip mėčioja pinigus, kaip koks didelis ponas. O jisai sako: „Motinėle, juk aš ir be knygos, ir be diržo galiu būti, o vargšas Urbonas ir jo Vincikė be duonos numirtų. Juodu sau tuo pusrubliu duonos nusipirks.”

— Kitą sykį vėl apie Šv. Joną, roputės tebebuvo dar mažitėlaitės, einu į daržą, veizdžiu, keli kerai išrauti, išmėčioti. Supratau, kad tat yra vaikų darbas. Taip užpykau. Tariau sau: „Išlupsiu aš jus, dykaduoniai, atimsite!”. Kaukiu juos, atlėkė tuojau Antanėlis. „Kas išrovė roputes, klausiu, sakyk tuojau!”. „Aš” — sako. „Ak, tu, beproti, ar nematei, kokios roputės, ar nesupranti, kiek eibės48 padarei?!”. „Elzytės lėlėms norėjau pietus išvirti” — sako. „Aš tau parodysiu pietus, sakau, išpersiu tau kailį, tai žinosi kita kartą po roputes ūkininkauti!”

Jam vargšeliui ašaros pasirodė akyse. „Mamaite, sako, ar roputes daugiau myli, ar mane?!”

Prasijuokiau ir turėjau dovanoti.

Kunigiškiai nebuvo toli, greit privažiavova. Širdis pradėjo man plakti gyviau, kad pasilenkęs ėjau per aukštą slenkstį i trobą. Ten, viduryje aslos, stovėjo stalas baltai užklotas, ant stalo gulėjo Antaniukas. Dvi žvakės, degančios prie jo galvelės, nedaug tedavė šviesos ir troboje buvo apytamsu. Atsisėdęs ant suolo žiūrėjau i nabašninkėlį. Nelabai tepersimainė jis nuo užvakar; tik tada raudonas buvo nuo speigo, o dabar baltas, kaip sniegas; tada krutėjo, čiauškėjo be paliovos — dabar gulėjo romus, rimtas, naujuose drabužiuose iš pilko čerkaso49, toks didus, ne taip, kaip tada, apdriskęs. Ir akių nebuvo matyti, to didžiausio jo veidelio papuošimo, tų didžių, juodų poeto akių, pro kurias taip aiškiai žiūrėjo jo gryna sielelė (dūšelė); tik ilgos, juodos blakstienos metė tamsius šešėlius ant išbalusio veido. Ir jo širdytė, taip dar maža, o tiek meilės turinti savyje, jo širdelė, kuria tada taip giliai jautė žmonių vargus, dabar nustojo plakus... Žiūrėjau vis — ir niekados nebuvau jautęs aiškiau gyvenimo ironijos, žmogaus gyvenimo menkumo. Štai vaikas sveikas, akylas50, guvus lyg kibirkštis, pilnas vilties, tokio įsitikėjimo, tokių nuomonių, darė sumanymus plačius ir taip aukštus... O pusei valandos praėjus — gulėjo jau ant dugno velėnijoje...

Tuo tarpu bobos rinkosi į trobą ir taisėsi giedoti. Kelios, priėjusios prie manęs, ėmė šnekėti:

— Mažilytis! Ir kas galėjo tikėtis, kad taip veikiai atsiguls ant lentos! Toks buvo išmintingas, toks doras! — tarė viena.

— Aš jau seniai sakiau — atsiliepė antra — kad jis nepagyvens ilgai. Kaip tik vaikas per daug gudrus ir doras, tai jau ne pagyvena pasaulyje, ne! Visados sakiau, kad jo akys ne į šį pasaulį žiūrėjo... Tokiomis akimis vaikai neauga.

— Ir kad bent būtų numiręs savo mirtimi ir motinai nebūtų buvę taip gaila. Dabar be žvakės, be švento vandens! Ak, Tu, Dieve, sakau!