O nabagė! Turėtų greičiau džiaugtis, nes perskaičius apie visas to karo baisybes, nebemiegotų nė tiek, kiek dabar miegodavo.
*
Buvo pavakarys. Saulei nusileidžiant pasikėlė vėjas, ir ėmė snigti. Snaiguolės, vėjo pučiamos, lakstė ir mišo tarp savęs. Urbonienei ką tik vakarienę užkaitus, atsivėrė duris ir į trobą įbėgo ponaitė. Urbonienė nesuskubo nė išreikšti savo nusistebėjimo, matydama ją atėjus tokioje pūgoje, nes ponaitė tuojau sušuko.
— Urboniene, yra laiškas nuo Domuko.
Moteriškei šaukštas iškrito iš rankos.
— Ar nuo Domelio? — paklausė, pati nežinodama, ką sakanti.
— Nuo Domelio! Ką tik atnešė iš Varnių. Atbėgau tuojau perskaityti.
Urbonienei tarsi kas staigu kojas pakirto, atsisėdo į suolelį.
O ponaitė atsistojus prie lango pradėjo laišką skaityti. Trumpas jis buvo ir ne Domuko rašytas: visų pirma atsiprašė motinos taip ilgai nerašęs, bet jokiu būdu negalėjęs parašyti, nes tapęs sunkiai sužeistas ir visą mėnesį išbuvęs gyvatos ir mirties tarpe. Peršovė jam ranką ir koją. Dabar tebegulįs ligonbutyje46 ir dar gerą valandą, turbūt, pagulėsiąs, kol išgysiąs. Bet jau daug geresnis esąs.
Iš tos didžios laimės, kad sūnus gyvas, Urbonienė visai neatminė, kad jis sergąs.