Puolė bučiuoti ponaitei rankas ir juokdamosi ir verkdama kartu kalbėjo:
— Ponaityte, Ponas Jėzus susimylėjo! Mano Domelis gyvas!
Norėjo ji su visais pasidalinti savo laime, šaukti, kad visas pasaulis girdėtų tą linksmą naujieną. Nors lauke buvo pūga, nuėjo į netoli stovinčią kitų kumečių trobą ir ten kalbėjo visą vakarą apie Domuką. Tik paskui, vakare, apsistojo ilgiau ant minties, jog jisai nors gyvas, bet labai sergąs. Vienok labai nesisielojo: visgi buvo jau geresnis, jau galėjo parašyti, nors ir ne savo ranka.
— By tik gyvas būtų, by tik gyvas!
Už savaitės atėjo vėl laiškas, jau paties Domuko ranka rašytas. Nedaug prirašė, ranka, matyt, drebėjo, bet visgi buvo ženklas, jog eina jis geryn. Pranešė jisai, jog už keleto dienu išsiųs jį į Maskvos ligonbutį ir ten dar pabus keletą savaičių, o paskui grįšiąs namon.
Urbonienė savo amžiuje niekam nieko nebuvo pavydėjusi. Dabar pirmą sykį tas jausmas lyg žaltys įsislenkė į jos širdį: pradėjo pavydėti turtų ponams.
— Mano Dievuliau, mintijo — kodėl aš tokia biedna! Kad turėčiau pinigų, tuojau važiuočiau į tą Maskvą; prižiūrėčiau Domelį, sėdėčiau prie jo, to mano nabagėlio. Ar ten jis aprūpintas, ar ten jis apveizdėtas, kaip reikia!
Stengėsi įsivaizdinti, kaip jisai dabar išrodo47. Turbūt menkas, liesas, išbalęs... Žinoma, tokį laiką išgulėjęs. O dar kasžin kokia ta jo koja? Gal raišas sugrįš, nabagas... By tik sugrįžtų, by tik sugrįžtų!
— Aš jau jį čia penėsiu, veizdėsiu, lepinsiu. Lyg vasaros teilsisi, o šienapjūtei atėjus, galės į dvarą dienas eiti. Vėl rugius pjaunant, mergos dejuos, kad didelius pradalgius ima ir nėviena nenorės paskui jo rišti.
Ir linksmai nusišypsojo atsiminus, koksai darbininkas jos sūnus.