— Visus tuos metus neleisiu niekur tar nauti! Jau kaip nors pragyvensime. Aš už tai nė vienos dienon nepraleisiu, vis eisiu ir eisiu į dvarą.
Gavus laišką, kuriame Domukas rašė neužilgu parvažiuosiąs, Urbonienė tuojau pradėjo rūpintis jo maistu. Ėmė valgyti mažne visai juodą putrą, iš viso savo vienutinės karvės pieno dirbdama sūrius ir sviestą, kad Domelis turėtų ką užkąsti sugrįžęs.
Pagalios48, vieną utaminką atėjo laiškas iš Maskvos, kuriame Domukas tikrai rašė, kurią dieną atvažiuos į Kuršėnus. Išgirdus tą linksmą žinią, Urbonienė nusprendė eiti į geležinkelio stotį jo pasitikti. Ponaitė atminė jai, jog lyg Kuršėnų yra septynios jungės (arba mylios), jog turi nesveikas kojas. Bet moteriškė nieko nebojo, tardama:
— Niekas, ponaityte, nueisiu! Rytoj anksti išeisiu, lyg vakaro būsiu Kuršėnuose, ten pernakvosiu, į bažnyčią nueisiu, o juk ketverge po pietų jau Domelis parvažiuos!
Greit parbėgo namon: pusė dienos tepasiliko, o ji tiek darbo turėjo. Tuojau užmaišė ragaišių49, kuriems miltus seniai turėjo prisitaisius, padarė varškę ir ėmė sukti kastinį, tardama, kaip nusidžiaugs Domukas, radęs tokiu skanumų. Pasivalgys šviežio ragaišio su kastiniu pusryčiui, o pietums išvirs ji varškiečių... Kaip jisai juos visados mėgdavo!
Jai besukaut kastinį, ibėgo dvaro tarnaitė, šaukdama ją pas ponaitę. Paprašius marčios pasukti tuo tarpu kastinį, nuėjo Urbonienė ir išgirdo nuo ponaitės, jog ponas duodas jai arklį važiuoti į Kuršėnus. Iš to džiaugsmo Urbonienė linkėjo ponaitei gyvai į dangų įeiti, kad nė mirti nereikėtų.
Pritaisius pavaišinimus sūnui, ėmė ji rėdyti50 savo mažą trobelę, kaip tik prieš Velykas: iššlavė švaritelaičiai, smiltimis išbarstė: stalą balta staltiese uždengė. Į savo lovą atnešė Domuko patalynes, užklojo ją baltoms drobulėmis, kad būtų jam minkšta ir balta gulėti. O sau pasiklojo prie už-ubio (užkakalio) ant lentų. Taip viską pritaisius, išvažiavo.
*
Kuršėnuose stotyje žmonių būrelis laukia traukinio. Pasilieka dar apie pusvalaudį lyg jam ateisiant, ir jie visi tebesėdi šiltuose stoties kambariuose. Tik Urbonienė jau stovi lauke pas bėgius. Kada išgirdus varpelį, paklausė kažiko, kam tai skambiną ir gavo atsakymą, jog tai reiškia, kad traukinys jau išėjo i Šiaulių, tuojau skubiai nuėjo laukti traukinio.
— Kas čia gal žinoti — mintijo — kiek čia ta mašina eis; sako, baisiai greit lekianti, paskui dar nebesuskubsiu51 išeiti!