Atsistojus prie vogzalo sienos, su ryšeliu rankoje, laukia. Jau saulė nusileido, pradeda temti, bet dar viskas aiškiai matyti. Geležinkelis grynai52 nušluotas, tiesus, platus, išsitiesė lyg kaspinas tarp snieguotų laukų.
— Ir ko tie žmonės nepramano! — mintija Urbonienė. Kad dar Pon-Džius nenubaudžia!
Nori, mat, už patį Dievą būti gudresni! Negana arklių, prasimanė visokias mašinas.
Bet ji iš savo šalies už tatai nepyko; priešingai, buvo labai dėkinga tiems galviams, kurie „mašinas pramanė”. Nes kad taip reiktų važiuoti arkliais, kada besugrįžtų jos Domelis is tokios tolybės! Neilgai temintijo apie.. „mašiną”: vieną teatminė dabar, vieną težinojo — Domelis grįžta!
Štai ir sulaukė tos linksmos valandos, ir pamatys tuojau Domelį Argi tikėjosi tos laimės sulaukti? Juk jau ir „amžiną atilsį” už jį kalbėjo... Dievas susimylėjo, išklausė jos maldavimų, pažvevlgė į jos kruvinas ašaras. Kas tos ašaros dabar! Jau nebeatmena jų, tokia dabar laiminga, tokia laiminga! Domelis grįžta! Trejus metus nematė jo... Uostai53 tur būti išaugo ilgi, dideli, pilnas vyras jau jos sūnus!
Staigu išgirdo tolybėje ūžimą, kurs kaskart augo. Netrukus pasirodė trys didelės, apskritos, ugninės akys ir vis artinosi. Žmonės išėjo į peroną. Urbonienei širdis ėmė stebėtinai plakti, lyg kad būtų ji bėgus gerą gabalą. Traukinys, lyg koks baisus slibinas (siaubūnas), apie kurį pasakos pasakoja, su spindinčiomis ugnies akimis, mėčiodamas kibirkštis iš nasrų, ūždamas, knarkdamas, dūsaudamas, apsistojo prieš vogzalą54.
Urbonienė visa persimainė į žiūrėjimą. Jos akys bėgo nuo vieno vagono į antrą veizdėdamos, kuriame pasirodys Domukas. Išlipo ponas su ponia, išlipo keli žydai, moteriškė su vaiku — Domuko nebuvo.
— Turbūt neparvažiavo — šnibždėjo — turbūt nėra... Ir ką aš čia dabar darysiu?!
Bet kas ten?! Po dešinės, paskutiniame vagone pasirodė du kareiviai... Gal jis...
Bet ne, tai ne Domukas! Vienas apkabinęs antrąjį, padeda jam lipti žemyn... Matyt, tas vargšas ar be kojos, ar sergąs... O gal anam vagone visi kareiviai važiuoja...