Urbonienė ėjo arčiau, vis žiūrėdama kareivius.
Ak vargšas tasai! Kojos nuo kelio nėra, viena rankove jo šinelio55 kybo tuščia... Bėdinas56! O koks išbalęs... O liesumas!.
Staigu krūptelėjo ir apsistojo.
O Jėzau! Kaip jis panašus...
— Matuše! — sušuko kareivis.
Ir akies mirksnyje pajuto šimtus, tūkstančius bučiavimų ir karštų ašarų upes ant savo rankų.
— Matai, matušėlė, koksai aš... Matai! Nepažinai manęs... Matai, koksai aš!
Ji kaip karščiuose, drebančiomis lūpomis šnibžda be paliovos:
— O Jėzau, o Jėzau... Domeli, Jėzau!...
Spaudžia rankomis jo pasilenkusią galvą ir žiūri, žiūri iškėstomis nuo išgąsčio akimis: žiūri į jo nukirptą lyg kelio koją, i pagalį į jos vietą pridėtą; žiūri į kybančią šinelio rankovę, į jo veidą be kraujo lašo. Sudžiūvusį, susiraukusį, kaip pas senio, į įdubusias akis. Argi tai jos Domelis?! A Jėzau!! Juk jis išvažiavo toks raudonas, tvirtas... Juk jo akys tokios buvo žibančios ir linksmos!