Drebančia ranka dėjo kryžiaus ženklą ant krūtinės, o išbalusios lūpos šnibždėjo maldas.
*
Valandėlę paskiau Urbonienė sėdėjo kresėje7 ponaitės kambaryje, rankas, nosinį laikančias, ant kelių sudėjus, ir klausė, ką rašo jos Domukas. Ponaitė, sėdėdama prie stalo, skaitė. O nebuvo tai darbas labai lengvas: laiškas buvo ilgas, didelis popieriaus lakštas, visas prirašytas kreivai, neaiškiai rusiškomis raidėmis. Ne kiekvienas žmogus galėtų suprasti tuos kreivus ženklus ir atrasti juose raides, o dar sunkiau būtų jai iš tų raidžių žodžius sudėti. Viena ponaitė tegalėjo perskaityti Dominyko laiškus: skaitydama taip tankiai ir vis tokius ilgus — priprato prie jų, ir ko negalėjo išskaityti, tą mokėjo visados teisingai atspėti. Bet iš pradžios buvo ir jai didelis vargas. Prie to reikia dar pridėti, jog pradėdavo jis savo laiškus ne taip, kaip visi žmonės, ant pirmo puslapio, bet kas žin, dėl kokios priežasties, visados ant paskutiniojo, arba lapo viduryje.
„Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! Aš, Dominykas Urbonas, rašau grometą8 savo mieliausiai matušėlei, bučiuodamas baltas rankeles per šią margą grometėlę” — skaitė ponaitė.
„Tebesu gyvas iš Dievo valios; viena kulka buvo man truputį žandą pamušusi, bet pagulėjęs kelias dienas špitolyje9 išgyjau. Pas mus baisūs daiktai dedasi ant vainos10, jus nežinot ten nieko. Gazietose11 rašo apie karą, bet vis meluoja, neparašo nė iš tolo visos tiesos, netikėkit, ką rašo gazietos, jei norite žinoti, skaitykit mano grometą, žinosit visą tiesą. Nė apsakyti negal, kaip brangu viskas, cukraus svarui rublis, duonos — 30 kap.
Nėra niekados atilsio12, kad ne japunčikai13 puola, tai „funfūzai”. Dabar arklys — mano brolis, šalta žemė — mano matušė, o kietas akmuo — mano patalas...”
Valandėlėmis ponaitė apsistodavo, spėdama žodį; tada Urbonienė šluostė ašaras, riedančias iš akių per jos pageltonavusį veidą, ir balsiai šnypštė nosį.
— „Lietus lyja tankiai, — tęsė ponaitė skaitymą, — visur šlapia, purvynai... Reik po purvynus volioti savo griešną14 kūną. Dievas žino, ar aš besugrįšiu. Gal „funfūzai” padarys kada nors galą, gal jau paskutinį kartelį rašau tamstai, miela mano matušėle, taip pasiilgau tamstos, kad nė apsakyti negaliu. Dieną naktį stovi man akyse. Rūpinuos vis, ar sveika esi. Ar kojos geresnės? Dabar rudeniui užėjus vėl gal skauda dideliai”.15
Čia Urbonienei ašaros upėmis pradėjo tekėti, o ponaitė tarė:
— Gerą turi sūnų, Urboniene, sunku rasti geresnį.