— Nėra geresnio, ponaitėle, nėra! Kur veizdžiu, vis ne tokie, kaip mano Domukas.
Nors jau pilnas vyras, o vis lyg mažas vaikas: rankas nubučiuos, pasikalbės meiliai... O jo širdies gerumas!...
— „Labai pradžiugau, gavęs nuo ponaitės grometą — vėl skaitė ponaitė — taip gražiai buvo ten prirašyta, kad net apsiverkiau graudžiomis ašaromis. Turėkit sau galvoj, kad tokia asaba16 parašė man grometą, menkam žalnieriui17”. „Nesirūpink, Domuček, — sako — tavo motina apveizdėta, vos tik mane sutiks, tuojau klausia, ar nėra grometos nuo mano sūnelio”. Taip vis parašė ponaitė ir atsiuntė Pono Jėzaus širdies abrozdėlį18 su palaiminimu ant vainos. Padėkavok ponaitei, matušėlė, kad neužmiršo manęs biedno, išvaryto i pasaulio galą pas „funfūzų”...
Pertraukus skaitymą, ponaitė tarė:
— Nesakiau rodos, kad parašiau ir aš nuo savęs laišką Domukui. Mintiju19 sau, svetur esant malonu gauti kuo daugiausiai žinių iš tėvynės.
Urbonienė, apsiverkusi, lenkėsi bučiuoti ponaitei rankų.
— Ak Tu Dieve! Ir nesigailėjai, mat, ponaityte, nė laiko, nė nieko! Gyva į dangų, turbūt, nori įeiti!
Ponaitė gynėsi nuo rankų bučiavimų ir nuo tokių pagyrimų, kaip įmanydama.
— Bet Domukas man atrašė! Šiandien ir aš gavau nuo jo laišką, atskirai. Perskaitysiu tuojau, pamatysi, kiek prirašė.
Iš tikro, daug ir ponaitei buvo prirašęs: dėkavojo už V. Jėzaus širdies abrozdėlį ir „palaiminimą”, pasakojo apie „funfūzus” ir narsius „japončikus”. Bet visą laiško galą prirašė apie medžioklę. Reikia žinoti, jog prieš išeisiant i kariūmenę Domukas tarnavo dvare per šiaulį. Ponas buvo didelis medžiotojas, laikė šunų būrį, taigi Domukas turėjo juos prižiūrėti ir važinėti kartu su ponu į medžioklę. Ponaitė taipogi neapsakomai mėgo medžioti ir visados drauge su tėvu važiuodavo į miškus. Dėl to tai dabar tiek Domukas rašė apie tą ponaitei ir jam maloniausį užsiėmimą.