Žiūrėjo, žiūrėjo ir atėjo jam noras vieną rąsčiuką paimti. Išskyrė dailiausią. Kažin dėlto! — dinktelėjo jam — juk svetimas daiktas, ar galima imti? Bet tuojau nusiramino: ar čia didelis daiktas, toks mažutis rąstelis! Vieni niekai! Kad taip iš svetimo sodo ką paimtum, ar iš lauko — tad kas kita, niekados nepaimtų: savo amžiuje nebuvo mažiausio obuolėlio nuo svetimo medžio nuskynęs; tėvelis ir motinėlė nuolat mokė, jog nevalia svetimų vaisių, nė uogų imti. Bet čia kas gi! Nors miškas ir pono, bet ar ponas jį augino, ar diegė? Dievas pasėjo, Dievas užaugino... Ir ar čia ponas bent pajus, netekęs to rąstelio? Ką jam tas rąstelis!
Taip galvodamas, įdėjo rąstelį po apačia, o ant viršaus prikrovė šatrų. Bet kažin dėl ko neramu jam pasidarė, tartum kokia kirmėlė lindo į širdį. Norėdamas nusiraminti, priduoti sau linksmumo, šaukė nuolat savo bėrukui: „Na, bėruk! Olia, olia balandėli!”. Bet tai nieko negelbėjo, kirmėlė vis nenustojo graužus širdies. Pradėjo sau manyti apie savo lekcijas, steigdamasis atminti, ką buvo girdėjęs nuo panelės, bet mintis tuojau bėgo prie rąstelio... Ir negalėjo jų suturėti30 ant kitų daiktų. Parvažiavus jam namo, buvo jau gerai pradėję temti. Pastatė savo bėruką tvarte, padavė jam šieno, pripylė vandens, pašėrė karvę ir avį, o paskui ėmė dėti šatras į daržinėlę. Ten pat prie šatrų padėjo ir rąstelį. Elzytė su Juozuku, pamatę Vincuką parvažiavus, išbėgo ant kiemo padėti jam šatrų vilkti. Abudu vienplaukiu, basnyčia įsistoję į klumpelius. Elzytė buvo apsivilkusi struga, plona jupele31, o Juozukas sudriskusiomis kelnelėmis. Oras vakarop labai apalo, speigas buvo nemažas. Todėl Vincukas tarė Elzytei:
— Elzyte, tu sušalsi, eik į trobą! Juozukas didesnis, jis gal man padėti šatrus dėti, tu maža dar!
— Il aš noliu! — cypė Elzytė. — Man ne salta!
— Reikia klausyti, kad sakau, — tarė Vincukas. — Tu verčiau troboje padėk Kazei ką nors dirbti. Mergelė tegu padeda mergelei, juk taip Elzyte?
Ir paėmęs už rankelės vaiką vedė į trobą. Elzytė, nors nelabai noriai, tečiaus ėjo. Netrukus sudėjo Vincukas su Juozuku šatrus, ten pat prie jų padėjo Vincukas ir rąstelį, nerodydamas jo Juozukui. Pabaigę darbą nuėjo į trobą. Tenai kamine degė ugnis, prie ugnies ant trinkos sėdėjo Kazė ir skuto roputes vakarienei, mėčiodama jas taip smarkiai į milžtuvę32, jog vanduo pliauškėdamas aukštyn šoko. Motinos nebuvo namie: iš ryto buvo išėjus pas savo seserį anapils Užvenčio. Buvo tat šeštadienis. Išeidama, Stonienė liepė Vincukui atvažiuoti ant rytojaus į bažnyčią, kur ir ji žadėjo ateiti, ir paskui kartu žadėjo pagrįžti namo. Kazė palikusi šeimininke, nemiegojo. „Argi tik vienas Vincukas tegal būti šeimininku!”. Iššlavė grynai trobą, sudėjo dailiai visus daiktus, sumazgojo indus, iššveitė stalą baltitelaičiai.
Vincukas net nustebo įėjęs.
— Oho, kokia Kazė šeimininkė! Ar veizdi tiktai! — sušuko.
— Ar tari, kad tu vienas temoki šeimininkauti! — atsiliepė Kazė pasididžiuodama.
— O micuką ar pašėrei? O vištas ar palesinai? — klausė Vincukas.