Buvo jau gerai išaušę. Kazė buvo jau atsikėlusi ir bruzdėjo apie kaminą, taisydama pusrytį. Vincukas pašoko iš lovos ir apsidaręs nuėjo šertis. Įėjęs į daržinikę, atsiminė rąstą, visa, ką vakar galvojo, ir savo sapną.
— Ne, broliai, — tarė sau, atmindamas sapnuotojo šveicaro žodžius — Jau čia meluojate! Galėtų dėl manęs būti pilni keliai pinigų — aš jų neimčiau! Vagimi nebūsiu! O rąstelis, didelis čia daiktas!
Kol pavalgė pusryčius ir išsirengė važiuoti, išėjo gera valanda. Atvažiavęs į Užventį ir įėjęs į bažnyčią, rado votivą jau besibaigiant. Motina jau klūpojo savo paprastoje vieetoje, netoli krotų. Vincukas atsiklaupė šalia ir, išsiėmęs iš kišenės knygėlę, pradėjo melstis. Klebonui atlaikius sumą, jaunasis kunigėlis lipo sakyti pamokslo. Išmėtinėjo žmonėms jų nedorybes, atminė Dievo prisakymus, aiškino, kad blogai darą, prašė, meldė pasitaisyti, pasigailėti savo dūšios. Visų daugiausia šaukė už girtuokliavimą ir vaginėjimą. Aiškino, kaip neteisingai žmonės pas mus net už nuodėmę sau nelaiką paimti kokį mažą svetimą daiktą. O jau apie medžius iš miško, tai nėra ko besakyti; paimti kokį tenai medelį, ar rąstą vieną-antrą, tai kas čia per nuodėmė! Ar čia kas tą mišką sėjo, ar kas augino? Didelis daiktas, kad pono vadinasi... Dievo užaugintas, kodėl negalima paimti koks pagalys?! „Neteisingai — sakė kunigėlis — samprotauja žmonės taip galvodami: Dievas moko mus, jog, paėmęs svetimą daiktą, kad ir menkiausią, kad ir mažiausią, esi vagis. Ar pavogsi rąstelį, ar arklį — kalčia37 ta pati, ir taip, ir taip būsi vagis. Yra juk šalių pasaulyje — kalbėjo kunigas — kur žmouės taip dori, jog svetimos nė sagutėlės neima, nė menko obuolėlio, augančio prie kelio, kodėlgi jūs negalite būti tokie dori? Kodėlgi jūs vedate savo dūšias į amžinąją prapultį? Kodėl nenorite, kad jūsų tėvynė būtų statoma pavyzdžiu visiems, kaip dabar anosios šalis statomos?!”.
Žmonės susigraudino beklausydami; bobos verkti pradėjo. O Vincukas stovėjo, lyg akmeniu pavirtęs. Nieko jau toliau nebegirdėjo, tik įsmeigęs akis į altorių šnibždėjo be paliovos: „Ar pavogsi rąstą, ar arklį, vis tiek — esi vagis...” Pamokslui pasibaigus, kada visi žmonės puolė ant kelių, atsiklaupė ir jis, ir neatitraukdamas akių nuo altoriaus šnibždėjo: „Ir aš pavogiau rąstą... Esu vagis! Ak Dieve, Dieve!”. Ir rodėsi jam, Panelė Švenčiausioji altoriuje ne taip išrodo, kaip visados; jog žiūri į jį rūsčiai, liūdnai...
Ašaros pradėjo riedėti jam iš akių ir, kad motina jų nepamatytų, pasilenkęs žemai, drebančiomis lūpomis šnibždėjo: „Dovanok, Jėzau ir Tu, Panele švenčiausioji! Tuojau nuvešiu atgal rąstą, ir niekados, niekados daugiau, nė sagutėlės svetimos nebeimsiu!”
Po mišparų Vincukas nuėjo dar į sankrovą38 nusipirkti pyrago, kuri buvo prižadėjęs vakar Kazei. Nenorėdamas nuliūdinti kitų vaikų, nupirko visiems po riestainį .
Vincukui su motina grįštant namo, bėrukas gražiai bėgo: kelias buvo dailus, kaip stalas. Vincukas sėdėjo, vieną koją iškišęs, kaip tikras vyras, ir vikriai valdė arklį. Motina klausinėjo, ką jie dirbo, jai nesant, paklausė, ar daug šatrų parvežė. Vincuko veidelis, raudonas nuo šalčio, dar didžiau paraudonavo.
— Keturis vežimus. Rytoj dar parvešiu kokį vieną. Užteks šiam kartui.
— Galėsi važiuoti po pietų, nuo panelės pagrįžęs, nereik apleisti savo mokslo. Juk taip dejuoji visados, negalėdamas eiti į dvarą.
— Ne! Verčiau važiuosiu anksti rytą, o pagrįžęs nubėgsiu į dvarą. Vieną vežimą netruksiu parvežti — tarė Vincukas vėl paraudonavęs ir nežiūrėdamas į motiną.