Apibarstė žaizdą kažin kokioms dulkelėmis, apdėjo vata ir stipriai apvyniojo baltais skarmalėliais, kuriuos buvo su savimi atsinešusi. Viską dirbo taip švelniai, jog Vincukas mažne nieko nejuto. Didžiai pasistebėdamas žiūrėjo jisai, kaip greitai ir vikriai dirbo jos laibi piršteliai apie jo koją. Rodėsi jam, jog jau dabar nebeskauda taip. Pabaigus su koja, panelė pridėjo ranką prie ligonio galvos ir tarė.
— Karščio turi, turbūt daug kraujo išbėgo tau vakar, pavargai ir sušilai. Gerti nori, ką? Štai atnešiau gėrimo, o čia šit obuoliai, gal mėgsti...
Išėmus viską iš krepšiuko, padėjo ant skrynios, prie lovos. Paskui, pavadinusi vaikus, išdalijo jiems po vieną obuolėlį.
— Jums tik po vieną, Vincukui daug, matote kiek! Bet neimkite nuo jo, vaikai, jis, mat, serga, jis turi geriau valgyti, kad greičiau išgytų.
Vaikai, pabučiavę į ranką, vėl įlipo į kerčią. O Vincukas įmanė kojas jai išbučiuoti už tokį gerumą. Stonienė nuo savęs norėjo dėkoti, bet panelė neleido.
— Nėra už ką, kas čia? Juk ir aš noriu, kad mano Vincelis kuo greičiausiai pagytų! Kaipgi! Geriausias mano mokinys, nuobodu mums ir mokytis be jo.
Vincelis, girdėdamas taip save giriant, raudo iš didžio džiaugsmo. Nedrąsiu balseliu atsiliepė:
— Ir aš noriu veikiau išgyti... Veikiau pradėti mokytis. Taip mėgstu mokytis... Panelė tokius gražius daiktus pasakoji... Taip norėjau veikiau išgirsti apie tuos kryžiuočius, o gal jau tamsta šiandien pasakei vaikams?...
— Nesakiau dar, bet turėsiu pasakyti rytoj ar poryt, juk ir kiti vaikai nori išgirsti. Bet tau, Vinceli, aš taip pat pasakysiu; rytoj ateisiu apžiūrėti vėl kojos ir pasakysiu, gerai?
— Gerai, panele, dėkui! — tarė Vincukas.