Tik jūsų bus per maža. Tu, Vinceli, atvesk savo Kazę ir ją padarysime kuo nors. Jūs kiekvienas galėsit dar pakviesti į tą vakarą, ką tinkami.
Kitiems vaikams liepė panelė atvesti tai sesytę, tai brolį. Visi su džiaugsmu prižadėjo. Paskui kiekvienam paskyrė eiles, kurias reiks tame vakare pasakyti.
Tą dieną vaikai sugrįžo namo labai sujaudinti. Vincukas, įėjęs i trobą, tuojau apsakė visa, ką panelė buvo jiems sakiusi. Kazė labai nudžiugo, jog ir ją panelė apdarys ir įstatys į gyvuosius paveikslus. Stonienei taip pat buvo įdomu, kas tat yra tie gyvieji paveikslai, nes nebuvo jų savo amžiuje mačiusi; prižadėjo Vincukui eiti žiūrėti kartu su mažesniais vaikais.
— Žinau, ką dar pakviesiu! — sakė Vincukas. — Pakviesiu visus tuos vaikinus, kurie ateina sekmadieniais apsakymu kklausytis. Esu sakęs jiems apie kryžiuočius ir apie kitus daiktus, tai tegul savo akimis pamato, kaip jie išrodė. Tai džiaugsis!
Taip jam patiko tas panelės sumanymas, taip norėjo greičiau pamatyti tuos paveikslus, jog laukė Kalėdų, lyg kokios didžiausios laimės. Jau visai nebetoli buvo Šventės, o jisai kasdiena mąstė: „Kad greičiaus ateitų, kad greičiaus!”.
O laikas ir lėkė, tarsi sparnuotas. Prieš Kalėdas prisirinko daug darbo, taip Vincukas nė justi nejuto, kaip diena ėjo po dienos. Prikirto šatrų ir sulaukęs sniego suvežė juos. Turėjo paskui daug darbo su paplautu paršu, kol abudu su motina apsvilino, supjaustė. Tiktai papjautį patsai nedrįso: jo geroji širdelė negalėjo nieko nuskausti. Stonienė paprašė kaimyno ir tasai padarė galą jų balčkiui43. Visa šeimyna buvo tada užimta: Juodkas su Elzyte išpūtė sau pūslę ir, įsidėję kelis žirniukus, barškino per kiaurą dieną; Kazė padėjo motinai pjaustyti mėsą ir dirbti vėdarus ir dešras. Linksmas buvo tat darbas: balčkis pasirodė labai riebus, todėl visi džiaugėsi, per visus metus galėsią valgyti skanią košę su spirgučiais ir šutienę su užkulu.
Dvare panelė taisė viską tam vakarui. Siuvo ir siūdino apdarus, matavo juos nuolat vaikams; Vincukas kelis sykius vadžiojo Kazę, nes ir jai reikėjo kažin kas pamatuoti. Vaikai labai stropiai mokėsi kiekvienas savo eiles, kad neapsiriktų, sakydami tokiai daugybei žmonių klausant. Neduok, Dieve, kokia gėda būtų! Vincukas po dešimtį sykių per dieną atsakydavo savąsias ir taip išmoko, jog ir per miegus, rodos, būtų galėjęs pasakyti.
XIV
Bet žinomas daiktas yra, jog ne iš vieno džiaugsmo tesusideda žmogaus gyvenimas; kaip dienai pasibaigus, užstoja naktis, taip po džiaugsmo kartais ateina tuojau ir nuliūdimas. Ir Stonių vaikai, prityrę tą savaitę tiek džiaugsmo, gavo pajusti ir širdies skausmą. To nuliūdimo priežastis buvo veršiuko pardavimas. Atvažiavo žydas iš Užvenčio, apveizdėjo veršiuką ir ėmė lygtis. Lygosi, lygosi pusę dienos; davė pusantro rublio, paskui vis po 5 kapeikas dėjo, važiavo iš namų ir vėl — grįžo, peikė veršiuką, kaip imanydamas, sakydamas esant liesą, padvėsiant tuojau, mažą kaip katė, bet matydamas, jog Stonienė nenuleidžia nė kapeikos nuo pastatytosios kainos, davė galų gale du rublius. Vaikai visą laiką skersomis į žydą žiūrėjo, ir nors žinojo, jog reikia veršiuką parduoti, prašė Pono Dievo, kad žydas neduotų, kiek motina nori, kad dar nors porą dienų pabūtų. Pamatę, jog žydas jau susilygo, nubėgo į tvartą, paskutinį sykį paglostyti dar savo veršelio. Glostė, vadino jį visokiais gražiausiais vardais, o žydas atėjęs, tuojau pagrobė jį ir sūrį. Šis kojas, įmetė į šlajas. Šlajose maža buvo šiaudų, nepatogu buvo veršeliui, jo galvelė gulėjo žemiaus už kojas; žydas nesirūpino visiškai, ar bėdinam gyvuliui skaudu; įsimetė, ir tiek, kaip kokį akmenį. Nabagėlis veršiukas liūdnomis akimis žiūrėjo į vaikus, šėmargė bliovė tvarte. Vaikams taip susopo širdį, jog apsilieję graudžiomis ašaromis nubėgo į trobą. Ir Vincukui gaila buvo, bet lig ašarų nepriėjo.
Neilgai lindėjo vaikai, tą pačią dieną sulaukė visi didelio džiaugsmo. Šileikis parvažiavęs iš Luokės atnešė Stonienei pranešimus, iš kurių ji patyrė, jogei pačtoje yra jai iš Amerikos pinigų ir laiškas. Tuojau ant rytojaus nuvažiavo į Luokę tų pinigų atsiimti. Speigas buvo stiprus, sniegai girgždėjo po kojomis; nežiūrint į tai, vaikai nuolat bėgo iš trobos veizdėti, ar neparvažiuoja motina. Vincukui bebruzdant po tvartus ir kiemą, įbėgo bėrukas, visas šarmotas. Vincukas puolė prie motinos, vaikai išbėgo iš trobos, o Stonienė linksmu veidu tarė: