Kęstučiu buvo Vincukas, Birute gi — panelės mokinių viena — Marelė. Ir Kęstutis, kaip Gediminas, buvo visas geležimi apsidengęs; ant jo pečių kabėjo puiki lokena, prie šono kardas ir saidokas su vytomis (strėlomis); sėdėjo ant žirgo, pabalnoto spindinčiu balnu. Jodamas pamiške, sutiko gražią Birutę ir, jos grožybės apžavėtas, sustabdė žirgą ir nustebusiomis akimis žiūrėjo į ją, tarsi nežinodamas pats, ar žmogų turi prieš save, ar kokią dangaus dievaitę. Jaunoji Birutė — liuosai paleistais šviesiais plaukais, ant kurių žaliavo rūtų vainikėlis, žaliai dryžu sijonu, balta prijuostėle, baltais lyg sniegas marškiniais, suspaustais žalia strukele, auksiniais gintarais ant kaklo, visa graži lyg rožė — sutikusi netikėtai kunigaikštį ir matydama įsmeigtas į save jo akis, paraudo, akeles žemyn nuleido — ir stovėjo taip prieš Kęstutį nedrįsdama į jį pažvelgti, turėdama rankoje lauknešėlį, kuriame nešė savo broliams-žvejams pietus.
Puikus tat buvo paveikslas! Vincukas prikabinta tamsia barzda labai mandagus išrodė, Birutė gi buvo tokia graži, jog atsižiūrėti negalima buvo.
— Motinėle, veizdėk! — šnibždėjo Elzytė. — šit Vincelis ant žirgo! O Jergutėliau, kokia barzda.
— Gana, gana, sakau! — girdėti buvo iš kito kambario galo. — Ir reikėjo taip sutaisyti! Visai kaip toje dainoje apie Birutę:
Ant balto kaklo gintaro šniūrelis,
Ant gelsvų kasų rūtų vainikėlis.
— O ir Kęstutis taip pat, ar atmenate?
Ant širvo žirgo, po lokio kalpoku,
Su šviesiu ginklu, su ragu, saidoku.
— Bet ir ta Marelė tokia graži, kaip tiktai tikroji Birutė!