— Mūsų, mūsų, kaipgi! Ar matai, kas tų apdarų gražumas, gana, gana!
— Panelė sakė dabar, jog Vytaudas visiems davinėjo tuos baltus rūbus, kas tik apsikrikštijo...
— O Jergutėliau! Kiek tai jam tų rūbų reikėjo! Juk tiek žemaičių yra!
— Kas tat yra karaliui! Ar jis, tari, neturėjo iš kur!
— Bet ir išstovėk tu man taip, nė akimi nepajudinus! — kalbėjo vėl kažin kas.
— O kunigėlis, kunigėlis koksai! Kaip tik tikras! Ir stulą tur, ir kamžą, žiūrėkit!
Valdžiuko motina, veizdėdama į sūnų, mažne verkti pradėjo. Kas per laimė pamatyti kunigėliu nors gyvajame paveiksle!
— Žiūrėčiau ir žiūrėčiau visus metus — kalbėjo ji savo kaimynei. — O gal Dievas ir duos, gal ir paliks kunigėliu!
Ant galo pasirodė «Aušra». Vaikų būrys sėdėjo ant žemės, visi skaitė knygeles ir laikraščius, aplinkui juos, ant žemės buvo išmėtyta visa krūva knygų. Už jų aukštai stovėjo moteriškė, visa balta, ant galvos jai žibėjo graži žvaigždė, aukštai iškeltoje rankoje turėjo degantį švyturį. Linksmai šypsodama žiūrėjo į skaitančius vaikus. Puikus tat buvo paveikslas! Panelė išaiškino, jog pradėjus žmonėms skaityti knygas ir laikraščius — kaip tie vaikai ten kad skaito — Lietuvai išauš laimės aušra. Žmonės apsišvietę bus geresni, doresni, turtingesni, visiems bus geriau gyventi, visi bus laimingesni.
Pasibaigus paveikslams, vaikai susirinkę ant aukštumėlės, vėl sudainavo. Įsidrąsinę jau dabar visiškai, dainavo pilnu balsu, ir daina skambėjo skardžiai, kilo aukštyn, siūbavo...