Ten atrasčiau tarp savųjų
Daug grožybių aš saldžiųjų.
Vakaras buvo pabaigtas. Žiūrėtojai pradėjo kilti ir eiti namo. Kunigai ir panelė, įsimaišę tarp žmonių, klausinėjo, kaip jiems patiko gyvieji paveikslai ir kuris visų didžiausiai. Vieni tvirtino, jog visų gražiausias buvęs Kęstutis su Birute, kiti jog — Vytaudas. Bet visi vienu balsu gyrė visus paveikslus, sakydami, jog taip buvo gražu, taip gražu, kad ir apsakyti negalima. Dėkojo labai panelei už taisymą ir pakvietimą.
— Na, vaikai — tarė panelė atsisveikinantiems vaikams — neužmirškite ką matę; atminkite, jog Vytaudas apkrikštijo žemaičius, neužmirškite, kas buvo Kęstutis ir Birutė, ir Gėdiminas. Ar neužmiršite?
— Neužmiršime! — šnibždėjo vaikai nedrąsiai.
Vaikus, kurie priklausė prie gyvųjų paveikslą, panelė sutūrėjo dar. Išėjus visiems žmonėms, nuvedė juos į valgomąjį kambarį ir, susodinusi už stalo, savo papratimu juokavo.
— Vincuk, sėskis čia, ant pirmosios vietos! — tarė, rodydama jam krėslą stalo gale. — Vytaudas turi sėdėti visu aukščiausiai. Toks mandagus buvai aukso karūna ir karališkuoju apsiaustu, dabar reikia jau atiduoti tau garbę kaipo karaliui! — Vaikai juokėsi.
— O Birutėlė prie Vytaudo! — komandavo panelė. — Sūnus vyresnis už motiną... bet ką padarysi, kad jau taip išpuolė!
Vaikai gėrė arbatą, valgė pyragą su sviestu ir sūriu, graužė pipirninkus54, obuolius. Panelė gyrė juos, kad gražiai dainavo, gerai stovėjo paveiksluose, nesijudindami, taip, kaip buvo įsakiusi. Prižadėjo už tat kada nors vėl tokį pat vakarą sutaisyti. Galų gale vaikai, prisivalgę ir prisigėrę, prikimštomis obuolių ir pipirninkų kišenėmis — reikėjo parnešti seserims ir broliams — atsisveikino su panele ir išėjo namo .
Ir ilgam ilgam laikui pasiliko žmonių atminime visas tas vakaras. Ilgai, Ilgai vaikai, vakarais apie ugnelę susirinkę, kalbėjo apie tuos gražius paveikslas ir minėdavo; kokią gražią karūną Vytaudas turėjo, koks paikus buvo kunigėlis, kaip nesakomai šviesiai žibėjo žvaigždė ant „Aušros” kaktos.