Tik eikite su mumis, mes jums vadais būsim!
Tada užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės
Ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės.
Kada gi priešai stvėrė draskyt mus, apnikę,
Jūs, kaip niekšai, pabėgot, mus vienus palikę!
Mus iš tėviškės tremia, kalejiman ima,
O jūs?... Kažin, ar matot mūs pasišventimą...
*
Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,
Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,