Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai,
Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!
Bet, mus sykį sukurstę, vienus nepameskit —
Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!
Valerijai
Kada mane ištiko likims raudulingas,
Kada dvasią prislėgė nelaimių klampynė,
Rankas buvau nuleidęs... Tarei man: „Tėvynė
Žiūri į tave, kelkis — tu jai reikalingas!”
Kad tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas