Tuojau pradėjo vienas kitą bjauriai plūst ir neužilgo buvo girdėt: „tekšt, tekšt”, visiems pažįstamas balsas, pažįstamas balsas smagiai suteiktų žandinių, po kurių daugiau nieko jau nebliko, kaip tik persipešt už nuplėštą garbę. Du priešininkai šoko viens prie kito, didžiai įniršę. Viens kitą kumščiavo, stumdė, spardė, iki ant galo, besipešdami ir įsikabinęs į keteras, abu nukrito nuo stogo į dilgeles ties senu gluosniu. Pataitė užlaužė sparnus ir nusiminus ėmė gailiai šaukti. Tik atlėkė sena jos teta ir pratarė šitaip:
— Moteriške, ko tau reik? Iš tų peštynių tu vis tiek laimėsi: ar šiaip, ar taip vienas apgalės ir tu vis turėsi vyrą. O apie mane, matai, žvirbliai jau nesuka ir aš labai norėčiau ištekėti, nors už to, katrą nupeš.
Jau taip buvo lemta, kad tikrasis jaunikis pusėtinai apipašiotas, sukruvintas turėjo trauktis iš kovos ir ant naudos priešininko išsižadėt savo tiesų prie išrinktosios, mieliausios širdžiai. Teta nulėkė jo suraminti.
Laimingas pergalėtojas sugrįžo dabar ant stogo, kur laukė jo žvirbliukė. Išrodė lyg didvyris ir su randu ant kaktos, buvo gražus akyse tos, kuriai prigulėjo jo širdis. Bet ir ji buvo graži. Koks liemuo, kokios akys, sparneliai, kojukės, uodegaitė! O ypač tas neišreiškiamas patogumas, kurį poetai vadina moterių grožiu. Kad ir gražiausias ant svieto kolibris35, tai nieks mūs žvirbliui prieš tą pataitę! Buvo už ką kovoti, netekti vyriškų plunksnų ir vyro kraują praliet!
Anas ties kluonu stovintis vienui vienas guosnis viliojo prie savęs įsimylėjusią porą. Išrodė jis, tarytum neapgyventa sala, o jo išpuvusios skylės — lyg urvai, kur galima pasislėpti nuo šio svieto triukšmo. Jeigu jau džiaugtis meile, tai tik dviese, be kokių liudytojų. Juk to gluosnio skylėje prastam butelyje, galima patalpint savo gyvenimą, įsteigti ten rojų ir gyvent, iš pradžių dviese, o paskui-paskui... Žinoma atsiras moterystės vail šiai, toki gražus, miela cypiantys ir čiulbantys žvirbliukai.
Prasidėjo dienos karštos meilės, kurios liudytoju buvo ans senas gluosnis. Ne kartą beveik prisiglaudę viens prie kito, tupėjo juodu ant šakutės, čiulbėdami apie jausmus, apėmusius jų dviejų širdis. „Čir, čir? — Čili, Čili” girdėt tolydžio. Jis kartais perlėkdavo ant kitos šakutės, bet tik dėlto, kad vėl tuojau sugrįžtų su išskėstais sparneliais ir numylėtą jį prispaustų prie širdies. Ji buvo laiminga, meiliu balsu dėkavojo jam už glamonėjimą. Visokie jaunavedžiai gerai žino, kiek tai triūso36, rūpesčio, darbo jtaisyt namus ir ūkę, ypač, jeigu vedusi pora negauna iš tėvų lizdo nė kokio kraičio. Vis tiek — paukštis, ar žmogus — gali gyvent kur nors ir kaip nors, bet baisu ištart žodžius: „Turime įkurti namus!”. Ji turi būtinai tapti namų šeimininke; jis vyru — šeimynos galva.
Ėmė kraut lizdą, vilkt į skylę, katras kiek galėjo. Daugiausiai medegos rado ant mėšlyno, tikros kasyklos sienojaus37, sukrauto vienoje krūvoje. Jau gaidžiai ir vištos buvo prakasę tą kalną, taigi žvirbliams dabar nesunku rinkt iš ten, ką nori. O mėšlyne tam guli: įvairūs popiergaliai, visokie skudurai, žiupsniai vatos, virvagaliai, siūlai, šipulėliai, papirosų galai, iššukuoti žmonių plaukai. Žvirbliai nieko neniekino: ko jisai nepaėmė lizdui sudrūtint, arba padaryt jį parankesniu, tai jie atnešė ir mažu kuo papuošė tą sodybą. Uoksas senam gluosnyje tuoj pavirto į moterystės vietą, pilną patalų ir visokių skarmalų. Apie lizdo architektūrą, puikumą, sąlygas sveikatos nebuvo nė šnekos. Abudu dirbo sunkiai, tarytum statydami Egipto piramidę, o čia perkėlė tik mėšlyną iš vienos vietos į kitą. Sunku, kad tokiuose namuose galėtų užaugti vaikai su aukštesniais kokiais reikalavimais. Patinuks38, ne kartą pusėtinai nuilsęs, vilkdamas namo visą šiaudą, arba plunksną iš žąsies sparno, pritūpdavo pasilsėt ant vištininko stogo, ant tvoros, ant žemės. Pataitė, laukdama būsimų motinos rūpesčių ir darbų, ėmėsi lengvesnio triūso. Abiem tai bedirbant atsitikdavo visaip. Yra ir tarp žvirblių niekšai ir nenaudėliai, kurie ant visokių takų, vieškelių tyko savo artimo, užpuola iš netyčių39 ir apiplėšia. Prasidėjo pagalios grynai moteriškas darbas: dėjimas kiaušinių, iš kurių turėjo gimt vyriškos ir moteriškos lyties vaikai.
Tikrai, reikia pagirt žvirbliuką, pridėjo kiaušinių ir daug ir gražių: buvo šeši, su plonu Iukšteliu, melsvu su pilkais lašeliais, tarytum marmuriniai dryžiai. Da kiaušiniuose tėvai pamylėjo savo vaikus ir lizde viešpatavo šilti šeimynos jausmai. Tiktai prie tokios šilumos gali iš kiaušinių išeit žvirbliai. Pataitė, jau kartą atsitūpus ant kiaušinių, tupėjo beveik tolydžio per keturiolika dienų; sunki į nuobodį pareiga, neištesėtų nė vienas patinas. Kad tai nors žinotum, ar neišeis iš kurio kiaušinio koks ištvirkėlis išgama, žvirblių padermės apdergėlis40.
Motina, pildydama savo pareigas, gali užsnūst, pamiegoti turi vienok namie ji tūpėte tupėt ant kiaušinių. Negali imtis nė prie kokio tyrinėjimo svieto už savo lizdo, arba priimti kokias pašalines pareigas, nes peršaldys kiaušinius ir išperės žvirbliukus silpnus, arba kvailus. O! Kiek tai lizde yra darbo! Žvirblienė turėjo nuolat prisiklausyt ir mažiausiam braškėjimui, o užmigus, miegojo labai budriai. Kartais ateidavo skruzdės, juodi arba rudi sutvėrimai, nurodomi žmonėms kaipo pavyzdžiai darbštumo, nes išsiskirsto toli nuo skruzdyno ir vargina kiekvieną, kas su jomis turi reikalus. Žvirblienė be pasigailėjimo naikino snapu tą darbščią plikių minią, galinčią suėst ir ją ir kiaušinius. Kitąkart vėl, švintant, įpuldavo ten su triukšmu kokia plaštaka, kampininkas, kuris visą naktį geria, o auštant grįžta namo; įleidus tokį per vartus, jau negali išleist. Atsargus ir apsukrus vorai, smalininkai41, šimtakojai, keliaudami po svietą, užeidavo į tylų žvirblių namelį, lyg į karčiamą pakelėje, ir tuoj ant pat slenksčio rasdavo galą. Dėl gero savo veislės prisieidavo tankiai suskaidyt kam galvą.
O ką gi veikia vyras? Sakysit, ūžia tuo tarpu kur už namų ir iš pilnos taurės geria gyvenimo saldumus? Kur tau! Žvirblis priguli prie tų sutvėrimų kurie neturi tiek pajėgų, kad galėtų iškišt nosį už prigimimo tiesų: nežino jis visai priežodžio, et haec facienda et illa nori omittenda42. Arba tupėjo ant gluosnio šakutės, arba ant kraigo netoli nuo lizdo, atsiliepdamas „čir, čir, čir,” t. y.: „Aš visada prisitaisęs gint namus ir jų dievus” — arba kartais trumpam laikui užsidėdavo bindolikus, apsisekdavo sijoną, užlipdavo ant šeimynos guolio ir užvaduodavo pačią. Kad tai visos gautų sau tokį vyrą, kaip tas žvirblis!