— O, to dabar tu sau dirbki, o aš skaitysiu.
Taip pradėjo ponia iš palengvo supažindinti Onutę su svarbesniais darbais lenkiškos literatūros. Rinkdama atsargiai knygas ir vesdama darbą pagal sistemą gerai apmislytą, suvis netikėtai ponia dasiekė svarbų mierį: prablaivė mergiščios galvą ir atidarė akis. — Onutė pasijautė sava kitoniška neg buvo. Atsirado pas ją noras, noras karštas didesnio apšvietimo. Ūmai dabar ji iš lenkiškų versmių pasipažino su abelną37 Europos literatūrą, su pradžiomis kitų mokslų, bet nesiganėdindama38 ir šituoju, sudėjo savo galvoje visą plianą39 dėl tolimesnio savo apšvietimo ir kiek galėdama siekėsi išpildyti jį.
Tuom tarpu laikas ėjo savo žaru. Klampus kelias ir tvanai Velykų laike, darbai pavasaryje tramdė Keidošius nuo lankimo vaikų ir vertė nedėlia nuo nedėlios atidėti pasimatymą. Taip atėjo ir vakacijos. Iš visų pusių grįžo namo jaunūmenė į linksmus ruimus laukų, sodų... įnešdama su savim ir į mūro rumus, ir po šiaudinę pastogę, jauną linksmybę. Mėlyni mundurukai, su baltais sidabruotais guzikais40, juodos skrybėlės su ilgais abitais, sklido iš miestų į visus kraštus. Ir visur juosius tau džiaugsmu sutiko, su išskėstomis rankomis priėmė ir miela širdžia vaišino.
Nudžiugo ir Keidošių namai, sugrįžus vaikams. Pirmos dienos praslinko, kaip kokia šventė ilgai laukta per visus. Pažįstami, svečiai, giminės... Mažai davė progos ir atsižiūrėti ant vaikų.
— Ar tu žinai ką, — kalbėjo sugrįžęs iš lauko Keidošius į pačią, — rūpi man dabar tas, jog Onutė prie darbo, prie triūso41...
— Suprantu! Rūpi tau, kad ji gal imti dabar, išsilepinus, slapstytis nuo darbo ir sarmatytis darbo. Ar taip? — pertarė vyrą Keidošienė.
— Taigi!
— Tagi ar tu nieko ne patėmyji namuose?
— Ką aš čion patėmysiu per tolidinius svečius!
— Argi tu ne patėmijai, jog norint ir svečiai, bet viskas valu42 ir namuose, ir ant kiemo?