— O, to tiesa! Uždrausti mokyti darbų ir apsiėjimo būtų vistiek, ką uždrausti pasakyti vaikui, kad jis nosį nusivalytų. O to kol dar tokio uždraudimo nėra... Tai vežkite pas mane savo dukterį! O, to, tiesą pasakius, aš gyvenu viena ir per tai tankiai man ir nuobodu būna be gyvos dūšios esant. O, to vežkite!
II
Šita ne tikėta pabaiga labai sulinksmino Keidošius, nes, kaip matyti buvo, ponia bažnytinės ulyčios mielą padarė ant jos įspūdį.
Onutė tokiu būdu pateko pas ponią ir jau pirmomis dienomis taip mokėjo patikti poniai, jog ta būdavo pažįstamiems kalba:
— O, to aš nežinau, kas man pas Onutę labiau dabojasi35 ar mėlynos linksmos kaip žibuoklės akutės ar tamsūs skruostai, ar geltoni plaukučiai ir skaistus veidelis.
O, gal būti ir tai, jog patinka man ne taip jos veidas, kaip gražus būdas ir meilus apsiėjimas. Tikrai sakau, tiktai čionai Lietuvoje gali rasti tokius žmones.
Reikia vienog pridėti, jog šita simpatija buvo abipusė: dėl Onutės geresnio žmogaus nebuvo per ponią. Per tai, žinomas dalykas, Onutė ir klausė ponios noriai, ir mokinosi visko gerai. Ir šilta, ir miela pasidarė viengungiai poniai pirma tuščiuose liūdnuose namuose.
— O, to, kas man rodosi, Onute, — užkalbino sykį ponia mergyščią, — tu benaudingai daug laiko praleidi, bedirbdama rankų darbus ir išskyrus ta, gali būti da, jog tau ir nubosta knibinėti ilgai ar siuvinius ar mezginius.
— Kur nenubos, poniute, — ta atsakė, — bet ką daryti, reikia mokytis, reikia dirbti.
— O, to palauki Onute, mes pabandysime šitą laiką sunaudoti ir padaryti linksmu. — Tai pasakius ponia pakilo nuo krasės36 ir po kiek laiko atsinešė knygą.