Suvažiavo giminės, pažįstami, atvažiavo vikarijušas48 pasilsėti po darbų visos dienos, prižadėjo ir prabasčius po mišparų49 atsilankyti. Gaudė namai nuo balsų.
Už stalo svetlyčioje sėdėjo Keidošius ir mylėjo kunigą vikarijušą. Su jaisiais sėdėjo pora studentų: Vincų Vincas ir senio Škerdelniko sūnus — karštas lenkų patriotas, per tai žinomas daugius po vardu Lenkstudečio tarpu studentų universiteto, kuriame abudu buvo.
— Tai kunigėli ne tik nesigailiu, jog leidau Onutę pas ponią, bet džiaugiuosi. Kaimynai gąsdino, jog atpras ji nuo darbo, jog išdyks. O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė. Ir ne žinau katras iš jų daugiau pasinaudojo iš mokslo ar Jonas, ar Ona, — kalbėjo paklaustas Keidošius į jaunąjį kunigą.
— Na, tai matai — linksmai pertarė jį vikaras, — taip pralavinta visur tiks ir vyrą geresnį gaus.
— Taip! Taip! — Atsiliepė ir abudu studentai beveik vienu sykiu. — Mokslo mumis reikia! Tegul mokinasi.
— Vieno nesuprantu — traukė toliau Keidošius truputį pamislyjęs — tankiai Jonas su Onute kelia ginčus. Viens sako vieną, kitas kitą ir abudu knygose randa patvirtinimą savo žodžių. Kaip tai dedasi? Ak, viena teisybė?
— Tai ne gali būti, — atvertė ant šito Vincų Vincas, kad vienoje ir toje pačioje knygoje rastųsi patvirtinimas dėl abiejų....
— Ne! Ne vienoje! — Jonas randa savo knygose, o Onutė savo.
— Na, tai matai, jau kitas suvis klausymas. Jono knygos rusiškos, tai jos ir linksta į rūsų pusę. Onutės lenkiškos — parašytos taip, kaip lenkams miela. —
— O kur gi teisybė?