— Teisybė, Keidošiau, ar tik ne bus per vidurį.
— Tai sveikas laikai, jog ir lenkai meluoja? — paklausė, šnairai akimis metęs lenkstudentis.
— Ar tai da klausti reikia? Man rodos, jog šitą teisybę šiandien ir maži vaikai žino.
— Kame gi sveikas tą lenkų melą matęs? Ar aritmetikoje paraižytoje lenkiukai, ar geografijoje?
— Aritmetikoje tiesa melo nėra, bet jau apie geografiją, aš to pasakyti negaliu. Ji mat, lipsto lenkus. Vienok matote, ne apie geografiją ir aritmetiką eina tolidiniai ginčiai ir ne apie šituosius mokslus klausia Keidošius.
— Na, tiesa! — atsiliepė ir Keidošius ant šito. Ginčijasi Jonas su Onute vis apie istoriją.
— Taigi matote. O kame, jeigu ne istorijoje, didžiausiai visi apie save meluoja? — pritarė ir vikaras. — Paimkite kokią norite istoriją ar angielską, ar vokišką; visur rasite ne mažai melo.
— Aš to ne ginu. Aš tai visados sakau, jog rusai meluoja ir meluodami klaidina ir iš kelio veda, — atsiliepė lenkstudentis — Škeredelukutis.
— Bet ko meluos ponia, mokydama Onutę? Ak, ponia lenkė ir katalikė, į ką gi ji gali versti? Vers ji į katalikus — mes visi katalikai; vers ji į lenkus — mes visi lenkai! Kam gi jai, meldžiamas, meluoti?
— Gerai! Kaip sveikas dabar čionai šneki — ar lenkiškai, ar lietuviškai?