— Tegul sau ir lietuviškai, bet tai vistiek!
— Ne! Pavėlykite! — pertarė Vincų Vincas — paskui žiūrėsime, ar tai vis tiek, o dabar eikime toliau. Kas maištus visus kėlė — ar lenkai, ar lietuviai?
— Na, žinomas dalykas, jog lenkai, bet tai vis tiek...
— Pavėlykite! — pertarė vėl Vincas. — Pasakykite man, ar tie maištai buvo mums reikalingi ar naudingi?
— Ką čion da ir klausinėti, tai tikra dėl mūsų vien buvo prapultis, ir visi mes tiems maištams ir kylant bijojomės ir pakilus nuo jų šalinomės — atsakė Keidošius.
— Na, ot matai, jau ir ne suvis tiek. Po maištų uždraudė lietuviškas knygas, lenkiškų gi neuždraudė. Lenkai ir dabar meldžiasi sau ant savo kunigo, turi savo laikraščius, turi knygas, iš kurių pasimokyti visokių darbų ir išmislų gali, o mes nieko neturime ir negalime, tai jau, kaip matote, ir ne suvis tiek. Tiesa, galite pasakyti, jog kožnas lietuvis gali pramokti lenkiškai ir naudoties iš lenkiškų kūningų, bet, susimildami, atsiminkite, jog tik retas tai gali padaryti, o visi reikalauja prašvietimo, visi reikalauja žinių, kurios galėtų duoti jiems duoną. Mes gyvename savo šalyje ir esame vargšais. Visi pas mus kiti gerai gyvena, išskyrus mus: ir žydai, ir prūsai, ir rusai, ir lenkai. Tiktai mes skurstame, o dėl ko? Dėl to, jog neturime iš kur gauti tas žinias, kurias lengvai gauna kiti iš savo knygų. Francijoje50 praščiokai dirba karūnas ir turi nemažą iš to pelną, Šveicarijoje dirba adynininkus51, Vokietijoje termometrus, lėles. Kodėlgi mes nieko nedirbame! Ar mes rankų neturime? Ar mūsų rankos prie darbų nelinks?
— Bet, susimildami, — pratarė vėl Škeredelnikutis, — kuo esa kalti lenkai?
— Atleiskite už žodį, bet aš turiu jums pasakyti, jog tai vaikiškas klausimas ir pritinkantis prastam vaikui, o ne inteligentui. —
— Kaip tai vaikiškas? — rūsčiai paklausė užgautas vaikinas.
— Taip jog šitame ir yra didžiausioji nuodėmė lenkų prieš Lietuvą, o jūs da klausiate.