— Ka! ka! ka! — nusijuokė kaip kumelė negražiai Škeredelnikutis — tai, kaip matau, ponia dėl manęs prirengė visą pamokslą. O tuom tarpu turėčiau aš poniai kitą pamokslą pasakyti apie tai, jog ponia per porą metų nemokėjai įkvėpti lenkišką dvasią šitai jaunai savo mokytinei. Pagal mano mislį, toks darbas tai jau ne sarmata, tik stačiai prasižengimas priešai tautišką lenkų darbą.
— Susimildamas, ką ponas kalbi? Ar tai mislyji, jog aš nors valandą apleidau savo apeigą kaipo lenkė tautietė? Bet ką aš galiu padaryti? Ką aš tik pasakau ir geriausia, ji klauso manęs su atsidėjimu, o iškreipia saviškai. Aš sakau: reikia mylėti savo tėvynę Lenkus; ji man atsako: tiesa, reikia man mylėti mano tėvynę Lietuvą. Aš sakau: Lenkai ir Lietuvą vis tai viena. Ji gi man atsako, jog Lietuva guli į žiemius nuo Lenkų ir užima Kauno, Suvalkų ir pusę Vilniaus rėdystės, ir pertai de facto ji skiriasi savo padėjimu; jog išskyrus tai skiriasi kalba, būdu svieto ir nešene62. Ką aš turiu ant šito atsakyti?
Nemielai debtelėjo žvairai kiauliškomis be blakstienų ir skrustų akimis Škeredelnikutis ant ponios; storos jo lūpos susiglaudė į nemėgusį šyptelėjimą; bet tuojau ir pasibaigė. Pikta jam buvo, jog jį susarmatijo, nors siekėsi tai ir užslėpti. Pikta dabar jam pasidarė, kad neturėjo ką atsakyti ant žodžių ponios, kuriai jis siekėsi atkeršyti už padarytą sarmatą. Dėl to, kryptelėjęs lūpomis, atsiliepė:
— Šitas kalbas da ir paskui po metų kitų rasime, o dabar pavėlykite paklausti, ar gėrėte arbatą.
Išgirdusi šitokią pabaigą ginčo, Onutė turėjo dručiai susičiaupti, kad ne prunkštelėtų juoku, nes atsiminė pasaką apie kalę, kuri po kaimą bėgiojo nuo vienų namų pas kitus ėsti. Ir neiškentė nepratariuosi dūšioje:
— Tikra kalė... o neva mokytas žmogus ir sarmatos tik tiek, kiek pas kalę, ir apsėjimas visame toks jau.
— Poniute, aš, jeigu pavelysite, eisiu velik į pakajus63 rengtis, nes tėvai kas valandą gali atvažiuoti — pakilusi atsiliepė Onutė ir debtelėjo akimis ant Škeredelnikučio. Ką patėmyjęs tas išsišiepė ir parodė gelsvus, kreivus ir plačius kaip kumelės dantis. Paskui nelaukdamas ponios atsakymo nei į savo klausimą, nei į Onutės — gręždamasis į Onutę pratarė:
— Gal ir arbatą pagaminsite?
— Jeigu ponia lieps man pasakyti apie Jūsų norą slūginei, tai aš pasakysiu, o gal ir patys.... — Šyptelėjusi truputį pridėjo ir nepabaigė.
— Eisime, Onute, visi į pakajus — ant galo prakalbėjo ir pakilo nuo suolelio.