Eidama ji ir sykį ir antrą pažiūrėjo ant Škeredelnikuozio ir Onutės.
— Kodėl Ponia taip žiūrite ant mudviejų? — patėmyjęs tai paklausė Škeredelnikutis.
— Žiūriu ant jųdviejų ir lyginu...
— Kas gi iš to palyginimo išėjo?
— Norėčiau, kad ponas būtum nors truputį panašus į Onutę — atvertė jau ponia, neduodama stataus atsakymo.
— O kam gi tas panašumas man būtų reikalingas?
— Tada mažiaus ant savęs ponas paneštumei.
— Kitais žodžias ponia sakau: jog aš niekam nevertas.
— Suvis ne tai. — Aš poną dideliai guodoju; o ką aš sakau, tai tik rodo, jog aš Onutę da aukččiau statau nei Jūsų mylistą.
— Tai ponia ne tiesą kalbate. Menkiausias vyriškis yra visados vertesnis už geriausią merginą; — atsakė lenkstudentis.