— Taip, bet tai dėl nuotakos. O aš ne nuotaka. Dėl to dėl manęs, Onutė viršesnė už kiekvieną vyrą, nemokantį save vesti64. O tamsta šiadien du sykius parodei save ne žentelmenu.
— O ponia man šiandien jau antrą pamokslą sako. Bet aš vis tik jus palinksminsiu. Studentai lenkai Vincų Vincui taip gražiai pakišo koją už jo litvomaniją, jog jis šįmet nei ant vakacijų nepervažiuos ir nedarkys čionai jaunūmenės su savo antilenkiškomis idėjomis. Tiesa sakant, aš tai jam daugiausiai ir įtaisiau.
— Jeigu pasakytum pons, jog atvertei jį ant gero kelio, pavertęs į lenkišką tautietį, tai aš džiaugčiausi labai, o dabar.... nėra man ko džiaugtis. Aš kaipo lenkė stoju ir turiu stoti visados už lenkišką darbą ir aklai seku tokius kaip pons beveik visame. Bet širdis mano ir protas iš šito jūsų darbo nesidžiaugia.
— Na, tai gal džiaugsitės! Kada aš jumis pasakysiu, jog mes ryžomės padaryti taip, kad Vincų Vincas negrįžtų mažiausiai po kelis metus namo.
— Kaip gi jus padarysite?
— Mes užsiundysime ant jo prabaščių ir taip...!
— Viešpatie! Kas do per ištarimas! Perprašau, bet tai nepritinka suvis kalbėti taip apšviestam žmogui!... Tai viena. O antra, jeigu norėsite taip padaryti kaip sakote, tai reikės meluoti, nes kiek žinau Vincų Vincą, tai jis niekam į kelią pats nelenda. Nelindo tokiu būdu ir prabaščiui. O melas ant ilgo nesitęsia ir, tiesą sakant, intrigos į gerą niekados neveda ir man jos nepatinka.
— Mes nemeluosime, nesibijokite.
— Ar tai jūs teisybę sakysite?
— Mes sakysime pusę teisybės.