— Kaip tai pusę?
— Ot kaip: vienas žmogus atsiuntė į sūdą tokį liudijimą, ant laiškelio parašytą: „Aš gerai žinau, jog ne Jonas užmušė Baltrų”. Geras sudžia perplešė pusiau laiškelį ir numetė šalin dalį iki žodžiui „Jonas”. Ir likosi, kaip matote, pusė teisybės su parašu: „Jonas užmušė Baltrų”. Prisiuvęs šitą pusę teisybės prie aktų, sudžia su lengvą širdžia apkaltino Joną nesibijodamos nieko.
— Atsileiskite! — ant galo pratarė ponia, — bet man rodos, jog jūs tik juokiatės, o ne teisybę kalbate. Jūs taip nedarysite!
— Suvis ne! Aš jums kalbu šerio ir kalbu dėl to, jog šitame darbe ir jums paskirta dalis. Jūs turite dergti Vincų Vincą pas savo pažįstamus čionai mieste. Tautiškuose darbuose, supraskite, visi įrankiai ir visi būdai darbo geri.
Ponia su lenkstudenčiu eidami truputį atsiliko nuo Onutės, kuri įsprūdo ūmai į namus, ir galą šnekos vedė tiktai vieni du, per tai taip aiškiai apie viską ir kalbėjo. Bet be reikalo jie užsitikėjo, kad jų nieks negirdi... Tankiai ir sienos turi ausis.
IV
Onutė sugrįžo namo.
Nelengva buvo iš pradžių jai dirbti baltomis, išlepintomis rankomis sunkius ir nevalius kaimo darbus; nelengva buvo paprasti vėlai gulti, o švintant kelti, bet viską dalaikė jaunas prigimimas, ir po dviejų nedėlių Onutė jau juokdamosi, kaip sena darbininkė, stojo visur prie darbo. Mažai to, namuose spėjo viską ji paversti saviškai. Išlygino molinę stubos65 aslą, kakalį, išbaltino vapną su druska; seklyčioje ant langų pakabino savo rankų darbo firankas, drabužiams padirbo pakabus. Seklyčios aslą kasdien spėjo išbarstyti tutorkomis (ajerais). Darželyje, nors nelabai puikios, bet atsirado lysvelės su gražiais takais terpu jųjų. Neišsiliko ir drabužiai nuo jos rankų. Tėvo sermėga pagaliaus ir ta pajuto Onutė, kuri permainė nepritinkančius jai guzikus. Takelis į gryčią, kiemas, šulinys... Visi kitą paveikslą gavo.
— Motin — kalbino sykį Keidošius pačią — aš savo namo nepažįstu, kaip Onutė parvažiavo.
— Ar tu nepatėmyjai, tėvai, kas ir su kitais namiškiais darosi, ir tie kaip ir užsikrėtė nuo Onutės.