Ant šv. Onos suvažiavo vėl svečiai į Keidošius, nebuvo tik vieno Vincų Vinco, kurs iš tikro negrįžo ant vakacijų namo. Vietoje jo buvo prabaščius, norins ir drūčiai po pietų atvažiavo.
Naudodamiesi iš giedraus oro, svečiai pasklydo po sodną, po laukus, bet kožnas iš jų pulkas (būrys) norėjo, kad jame butu Onutė. Seniai vadino ją į laukus javų žiūrėti, moters kvietė į klėtį parėdus parodyti, jaunūmenė iš sodno neleido nuo savęs.
— Onute! — šaukė senis Katilius, švepluodamas — meski tu tuosius jaunus, jie da spės tavimi atsigėrėti; iki vėlyk su mumis seniais pasigėrėti Dievo dovanomis į laukus. Su javais gėrėsiesi, mes tavimi. — Ak, jau mums neilgai ant svieto būti.
— Tiesa, seni — pritarė jam Onutės podė66 — likusi jaunūmenės pulke jauna da moteriškė — laikas jau tau apie kapines mislyti.
— Aš ir iš gručko67 padarytą giltinę tau atšipsiu, tegul gi tave Tipulis papjautu — pridėjo Kurpiūnas — jeigu jau tu ieškai greitos smerties68.
— Ei, ne, Petruti, aš ne smerties ieškau, aš tik Onutę vadinu — atsakė senis jam į tai.
— Na, tai gerai! Aš tau dvi giltines atšipsiu, kad tik tu Onutę nešauktum.
— Onute! Tave moters šaukia! — užriko tame tarpe Keidošienė, iškišusi galvą iš klėties.
— Dėdiene! Pasakyki moterėlėms, jog mes vietoje Onutės atšipsime joms du diedus: vieną molinį, kitą senį Katilių ant sudraskymo. O Onutė da per jauna. Kad paspėtų šiandien kur ją šaukia, reikėtų merginą suplėšyti į dalis.
— Tik ant valandėlės, vyručiai — kalbėjo gaspadinė.