— Gerai. Tai mes patys ją ir palydėsime į klėtį.
Jaunuomenės pulke Onutė žydėte žydėjo. Galvą jos, kaip ir kitų mergų, rėdė pakalkė69 su sidabriniu galionu70 ir kvietkomis; kaip ir kitų mergų, liemuo buvo pridengtas kikliku71, bet viskas truputį ne taip išrodė, kaip ant kitų. Už jos pakalkės buvo prikimšta ne daržinių kvietkų, tik kelios šakelės rūtų su žibučiais ir du žiedai radastos. Juodas jos kiklikas apėmė laibą ir lankstų jos liemenį palikdamas ikvaliai vietos dėl išsiūtų marškinių baltų. Žaliadryžis sijonas su blizgančia limavone norius buvo panašus ant kitų, bet raštus daug gražesnius turėjo. Tartum ta pati kaimo mergina, bet ne ta pati.
— Ir graži gi Onutė — kalbėjo Kurpiūnas į jos podę — akių atitraukti nuo jos negali.
— Tik sergėkis, kad neišsidurtum — šyptelėjusi, ta pratarė.
— Jūsų mylista, į tokią ir išsidurus ne sarmata.
— E! Kaip matau, Petruti, jau tu, turbūt, ir išsidūrei — užmetė moteriškė.
— Jau jeigu senis Katilius išsidūrė, tai man ir Dievas liepė — atkirto vyras.
— Na, tai ko da daug lankti?
— Mm! Laukt reikia — Onutei tik penkiolika metų.
— šitaip! Tai jau tu ir metus jos paskaitei72? — juokdamasi kalbėjo moteriškė.