— Geriaus, nei kitų, savo pereitus...
— Ką ten judu tarstotės? — atsiliepė iš tolo jaunasis kunigėlis, prieidamas artyn prie Kurpiūno — ar judu nesibijote nei žmonių, nei...? — čion ir kunigas prabaščius, čion ir vyras.
— Kunigėli! Mudu ant nieko pikto nesitarstėme su Kurpiūnu, kad reiktų man ko nors bijotis — atsakė podė Onutės — aš tik jį spavėdojau73 saviškai.
— Na, ir ką? Ar prisipažino prie savo nuodėmių?
— Dabar aš kaningėliui jį palieku, tai gal Jums jisai aiškiaus viską išpasakos nei man apie savo nuodėmes.
— Gerai sakai — pasako kunigas, imdamas Kurpiūną už pažasties ir vesdamas šalin.
— Ar tu nepatėmyjai — kuždėjo jisai Kurpiūnui — jog prabaščius visą laiką su lenkstudenčiu.
— Tiesą sakant, nepatėmyjau; aš tik vieną Onutę mačiau — atsakė Kurpiūnas šypsodamas.
— Nei be juoko aš tavęs klausiu — su nusiminimu kalbėjo kunigas — mane labai rūpina tas jų ilgas pašnekis ir apsiniaukimas prabaščiaus. Iš tokio pašnekio nieko gero negali išdygti, aš tai žinau iš datyrimo74. Jau kelintas metas aš patėmyjau, jog kaip tik šitas lenkstudentas pašneka su prabaščium, tai prabaščius kiekvieną sykį paskui ima daryti kokius nors bjaurumus mūsų kampo jauniems inteligentams. Prieikite jūs ir pakalbėkite su kunigu, ar negalėsite kokiu nors būdu lenkstudenčio intrigas sugadinti, arba, nors jų pasekmes sumažinti, ag ir taip jau mūsų vaikinams nekaltai, o daug tenka nukentėti, ypač per priežastį šito išgamos lenkstudenčio.
Taip pasakęs, paleido rankas Kurpiūno ir nuėjo į šalį kreipdamos vienog linkon prabaščiaus.