— Kunige prabaščiau! — šuktelėjo Kurpiūnas — ar ne pastatyti stalelį po liepa ir ar nepaieškoti kortų?
— Ugi ar rasis partneriai lošti? — atsakė paklaustas prabaščius.
— Rasis, Jūsų Mylista! Aš sėsiu, sės ponas Skriaudupys, kunigas vikaras ir Jūsų Mylista.
— Onute! — priėjęs Kurpiūnas prie jos iš tyko prakalbėjo — liepkite atnešti stalelį dėl lošimo kartomis, ir jeigu galėsite, nugramzdinkite kur nors lenkstudentj, jis čionai kokią nors vėl intrigą su prabaščium prieš mūsų inteligentus vaikinus pradėjo.
— Žinau — atsakė ant šito Onutė, dėbtelėjusi ant Kurpiūno savo mėlynomis akimis, kuriose jis pasaulio visą laimę tartum pamatė — tai ant Vincų Vinco jis pakėlė prabaščių.
— Iš kur jūs galite žinoti? — paklausė nusidyvijęs75 Kurpiūnas.
— Pas ponią buvo apie tai kalba — traukdamasi pratarė Onutė.
Neužilgo prabaščius sėdėjo už stalo ir kortomis lošdamas puryjo ant Vincų Vinco.
— Kas galėjo tikėtis, kad tokių tėvų vaikas išeis taip iš kelio. O vis tai per tai, jog užsimanė aukštų mokslų, kuriy jo menka galva nedalaikė. Vis tai per šykštumą savo. Neišmokino tėvai mažą baimės Dievo ir nuolaidumo, tai dabar ir sulaukė velnio. Girdėjote? Jau jis pavirto suvis į maskolių ir priėmė stačiatikystę.
— Kunige prabaščiau! Ak, tau jau ne pirmą kartą taip apie jį šnekant tenka girdėti, ir užpernai taip apie jį pasakojo lenkstudentis, o kaip parvažiavo namo, visi pamatėme, jog tai ne tiesa.