— Taigi motin, dėl to ir aš norėjau su tavim pasišnekėti ir pasimislyti, kaip su vaikais apsieiti13. — Vienam, žiūrėk, kaip ir nesmagu. — Kalbėjo Keidošius, keldamas nuo suolo. — Laiko da turime ikvaliai, dėl to apmislyk gerai. O aš eisiu dabar pažiurėti, kaip piemenys gano. — Kolaik14 rengėsi Keidošius, įbėgo į gryčią geltonplaukė mergaitė kaip dešimties metų su rasotą nuo prakaito kaktuke ir pilna sauja žiedų visokių.
— Mama, mama! Vincų Vincas parvažiavo! — linksmai prie motinos pribėgusi šūktelėjo. — Man parvežė jisai porceliano lėliukę, Vincų Katriai kaspiną...
— Vis tai gerai, Onute! — pratarė Keidošienė, glostydama gluotną15 dukters galvutę, — niekai tiktai, jog ant to Vincų Vinco prabaščius baras.
— Ogi, kažin, dėl ko jis baras?
— Už tai, Onute, baros, jog išvažiavęs į Maskoliją16 iš kelio paklydo.
— Mama, ogi mūsų vyskupas irgi apvažinėjo po Maskoliją, tai ir jis turėjo bentsyk paklysti, o kodėl gi ant jo prabaščius nesibara?
— Vaikeli! Ne kiekvienas ir po Maskoliją važinėdamas paklysta iš kelio. Vincų Vincas per daug su ruskiais susidėjo, tai jis ir paklydo.
— Mamul! Ogi pats mūsų prabaščius tolydžio su ruskiais susideda, o kodėl jis nepaklysta? O gal būti, kad jau ir paklydo?
— Et, jau, Onute, kalbi niekus!... Prabaščius ne už tai baros, kad Vincų Vincas su ruskiais susideda, tik už tai, jog pilnas maskoliško kvapo pagrįžo iš mokslo.
Onutė nutilo ant kelių akimirksnių, kaip ir apmislydama naują visai žinią, bet turbūt apvaliojimas žinios pasirodė per sunku dėl jaunų jos proto pajėgų, nes paklausė motinos: