— Mamul! Kaip gi tai tą maskolišką kvapą... Turbūt per kur nors pripučia žmogui?... Prabaščiui da, gal jis išsisuko?
Į šituos klausimus Onutė nesulaukė atsakymo nuo motinos, nes ta prunkštelėjusi išėjo laukan iš gryčios.
Vienok Onutės kalba nepaliko be įspūdžio ir turėjo svarbesnes pasekmes, neg kaip tai galima būtų mislyti. Terpu Keidošių daugiaus jau Vincų Vincas nebuvo pavyždžiu netikėlio, norints prabaščius ir toliaus ant jo barėsi. Po vakacijų17 Keidošių sūnus Vincas dėl to atsidūrė klasose. Dėl Onutės tai buvo didelis nuobodis. Neteko ji dabar su kuom vasaros laike bėgioti po pievas, su kuom rudens metu po sodne obuolius rinkti, laukuose voratinklius vaikyti. Tiesa, turėjo ji da brolį, bet tas buvo suaugęs ir rūpinos darbais, o ne vaikiškais žaislais; turėjo ji seserį, bet ta buvo per maža. Ypač, tapo Onutei nuobodu, kada atėjęs žiemos laikas pridengė sušalusią žemę baltu sniego patalu, kada išnaikino visą jos linksminantį puikią vasaros parėdą18, o šiaurus šaltis kada rūstaudamas vėjais varė iš plataus lauko į ankštą ruimą19 gryčios.
— Mamule, leisk ir mokytis! — prašės sykį Onutė motinos.
— Ugi jau ir tu nori mokytis? — paklausė motina mesdama linksmai akimis ant savo dukrelės.
— Ne taip noriu mokytis, kaip namie nuobodu, — atsakė Onutė. — Mokslinyčioje20 esti daug mergaičių; su jomis gali pasibovyti21, pasišnekėti.... Andai pasakojo Bernienė, jog Bielskų Jonieškaitė jau mokinasi.
— Ji, Onute, namie mokinasi, — atsakė motina. — Mat, tėvai nori ją namie pirmą ant maldaknygių išmokyti melstis, Dievą garbinti, o į mokslinyčią, tai da nežinia, ar leis, ar neleis.
— Tai ir namie, mamule, tegu nors mane mokytų!
— Gerai, gerai dukrelė, — aš pašnekėsiu su tėvu.
Ir tiesa, ta pačią dieną Kleidošienė tėvui pranešė apie Onutės norą. Per ką nuo šitos dienos už nedėlią vyresnysis Onutės brolis Motiejus ėmė ją mokyti ant knygų.