— šita šneka nieko nemaino — atvertė ant paklausimo prabaščius mūsų, kaipo dvasiškų asabų76 pereiga stoti už lenkus.
— Prašysiuosi, kad mane perkeltu į kitą parapiją — pratarė vikaras Kurpiūnui, atsisveikindamas.
— Dėl ko gi taip?
— Matote, gyventi tarpu tokių kaip prabaščius ir tokių kaip Skriaudupys, kurie be saito ir be brankto, man per sunku. Prabaščius liepė man pasakyti pamokslą žmonėms, kada iš tikro reiktų jam pasakyti pamokslą. Skriaudupys vaikščioja be brankto ir be saito, kaip ta degloji; iš tikrųjų reiktų jam neatbūtinai ir saitą ant sprando užnerti, ir branktą pakabinti. Bet lik sveikas, Kurpiūne! Antai, jau tavęs Onutė akimis ieško. Jeigu aš čionai negyvensiu, pakvieski ant svodbos77.
— Duoki, Dieve, kunigėli, kad taip būtų, kaip man užmenate — atsiliepė Kurpiūnas — ak, tartum mergina nesišalina nuo manęs.
Gražus buvo vakaras. Saulelė raudonais spinduliais uždegė sodno medžius, nužėrė auksu ant lengvų padangės debesų ir pabiro nutiško drebančią šviesą ant pievų vejos, ant liemenės linų, avižų ir miežių, svyruojančių laukuose.
Jaunas kunigas ėjo namo pėsčias ir nors buvo sunku jam ant širdies, vienok negalėjo nepatėmyti prigimimo grožybės ir pratarė į save:
— Koks gražus Dievo rankų darbas, koks gražus jo sutvėrimas mažiausiame krisle ir neapimame pasaulės ruime! Tik dėl to žmogus, tas žemės valdonas, sutvertasis ant Dievo paveikslo ir panašumo, vietoje pataisyti savo laiką, vietoje paversti į lengvesnį gyvenimą dėl tokių jau kaip pats, — nuo amžių naikina ramumą ant žemės ir verčia gražų pasaulį ant ašarų pakalnės? Bet, Tėve Visagali! Būk valia Tavo kaip Danguje taip ir ant žemės!
V
Toli nuo Lietuvos, dideliame mieste, už stalo sėdi jaunas vaikinas ir rašo. Ant stalo guli kelios knygos ir popierių apsčiai. Vienos rašytos, kitos da grynos... Per atidarytus langus lėkė vilnys vaiskaus, plyno oro ir geso balsai, bet truputį pasilpę, nes butelis (kvatera) ant antrų gyvenamų ir ant kiemo. Vienok balsai, kaip matyt, nekenkia suvis vaikinui, pripratusiam prie jų. Darbas eina smagiai. Alavėlis78 skubiai braižo popierą, lakštas lakštą seka.