— Da valandėlė, ir bus gatavas ne tik šios dienos, bet ir rytdienos darbas — pratarė atsikeldamas smarkiai nuo stalo ir vaikščiodamas po butelį... Dabar reikia truputį pavaikštinėti.
Bet nespėjo kelis sykius pereiti išilgai butelį, kaip atsidarė durys ir per jas pasirodė pora jaunų taipogi vaikinų.
— Sveiki drūti, pons Vincentai! — pratarė vienas iš jų.
— A, sveiki drūti! — atsiliepė pavadintas Vincentu vaikinas, kurs buvo ne kas kitas, kaip Vincų Vincas. — Tai jau kaip matau, atkeliavote. Na, prašau į vidų, sveiki atkeliavę. Sėskite, kaip galite; pas mane meblių79, kaip matote, nedaug. Pons Keidošiau, sėskite artyn ir papasakokite, kas gero pas jumis? Kaip mano tėvai ten gyvena?
— Visi sveiki ir mano ir jusų tėvai.
— Onutė, girdėjau, namie jau.
— Onutė mane atlydėjo.
— Ar gali būti? — neištikinčiai paklausė Vincų Vincas.
— Iš tikrųjų! Ponia turėjo reikalą į šitą miestą, na, tai matote, mes visi ir susitarėme važiuoti: aš, Kurpiūnas, Onutė ir ponia.
— Tai ir Kurpiūnas čionai?