— Ugi, ir jis atvažiavo.
— Na, kad taip, tai po šimts velnių viskas! Šiandien ir rytoj būt man šventė.
— Ot, aš ir atėjau tamstą vadinu pas save. Mes čionai netoli nuo jūsų mylistos sustojome nameliuose.
— Ar žinote ką? Pas jus aš eiti eisiu, bet mislyju, ot, ką padaryti. Numeriuose nė jūs da nespėjote apsigyventi, dėl to ant arbatos, man rodos, būtų geriaus pas mane susirinkus. Ak, tiesa, tai būtų truputį prieš etiketą, bet pakeleivingiems ir svetimoje šalyje vargu visus etiketus išpildyti. Dėl to pavėlykite man valandėlę tik atiduoti prisakius, ką turi pagaminti mano tarnas dėl arbatos. Ak, tiesa, tai bus per anksti ir, galbūt ponai ir Onutė nusutiks, bet man vis reikia pasirengti...
— Tiesą sakant, jos nesutiktų eiti priešai etiketą... bet aš taip mislyju, jog sutiks.
— Dėl ko gi taip jūs mislyjate?
— Mat, abiedvi akyvos pažiūrėti, kaip gyvena studentai...
— Na, ir tai tiesa. Ko nepadarys prašymas, tai pabaigs akyvumas. Vienok turiu pasakyti, pons Keidošiau, jog esi labai pasargus80.
Po valandėlės, kaip ir prakorė Keidošius, visa draugija susirinko Vincų Vinco butelyje.
Ant stalo dabar vietoje popierų ir knygų stovėjo virdulys garuojantis ir užkandis nepuikus: bulkos, suris, dešra, pora butelių vyno, truputis saldumynų...