Ponia metusi etiketą į šalį ir visą su juoju stangumą, triūsėsi apie virdulį, kaip gaspadinė. Onutė gi tame tarpę akyvai žiūrėjo visą gyvenimą: geltona popiera apklijuotas sienas, kampe stovinčią lovą, uždengtą užklotu, lentynas ten su knygomis, komodą; paskaitė kėdes, esančias butelyje, paskaičiusi nusišypsojo ir pratarė:
— Da vienas svečias turėtų ant ko sėsti.
Šitas Onutės pratarimas padarė nemažai linksmumo, nemažai juokingą patėmyjimą nuo ponios ir Kurpiūno.
— Žydai šabą81 negali švęsti be dvylikos žmonių, o kaip matau, ant studentiško šabo daugiau per šešis ne leidžia; turbūt, bijo, kad į žydišką nepavirstų.
— Pons Kurpiūnas išjuokia mūsų gyvenimą, bet be jokio pamato.
— Na, kaip be pamato! O kur sveiki sodintumėte da porą atėjusiu svečių?
Studentai ne riebūs, ne stori, tai gal po du ant vienos kėdės išsitenka, — pritarė ponia.
— Ne! Turbūt ne taip! Kėdelės per gležnos, ne dalaikytų.
— Poniute! — atvertė ant šito Vincų Vincas, — jūs nepatėmyjote da poros langų ir lovos. Ant langų išsitenka po porą, o ant lovos ir trims vieta randasi. Ot! Matote, kiek da vietų. Tiesą sakant, čion mūsų, lietuvių, taip ne daug, jog niekados da ir nereikėjo man rūpintis apie tai, ant ko bus pasodinti svečiai.
— Bet klausykite! Kaip ir ant juokų girdžiu ateinant per kiemą pažįstamus, — pratarė Vincų Vincas, eidamas šalin nuo lango, ties kuriuoju buvo besėdįs.