— Na! Ten apšvietesni žmonės.
— Taigi, taigi poniute! Tarpu mūsų žmonių nėra fabrikantų, nėra nė amatninkų, dėl ko? Juog neapšviesti žmonės. Vaisbą84 bandei. Jie ja taipogi neužsiima, dėl ko? Kad neapšviesti.
— Na, ar tai tuomi, jog su lenkais piktumą užvedate, apšviesite savo žmones? — paklausė nekantriai ponia.
— Nesusidėdami su lenkais — kalbėjo iš lėto Vincų Vincas — mes apšviestieji, neišvirsime į lenkus. Neišvirtę, mes ar šiek, ar tiek vis tik savo kampui duosime apšvietimo, prigimtoje kalboje parašę ar šiokią, ar tokią knygelę. Nebus to, kas ikšiol buvo, išvirsdavo visi apšviestieji į lenkus, palikdami tamsius žmones tamsumoje be prašvaistos.
— O kuo gi lenkai tame kalti?
— Lenkai kalti tuomi, jog jie visokiais būdais siekėsi atitraukti apšviestuosius lietuvius nuo jų pareigos — apšviesti savo brolius. Ir draudė, ir sarmatyjo, ir ką tik išmanė tai darė, siekdamėsi ušdvasinti lietuvius, paversti į lenkus.
— Jūsų neperginsi — nutarė ponia. — Jūs vieną antrinate85 mislį: lenkai kalti, lenkai kalti...
— Suvis ne! Lenkams aš tik atiduodu garbę pagal jų uždarbį. Tiesą sakant, lietuvius aš šimtą sykių kaltinu daugiaus nei lenku. Kaltinu juosius už tai, kad jie išsižadėjo savo tėvų, savo kalbos, savo papročių, ir viso, kas saviška.
Pamislyjęs kiek, Vincų Vincas pridėjo:
— Bet ar kitaip ir galėjo būti? Mūsų galingi bajorai, tikri lietos vyrai, griuvo kovose amžinose su priešais, užstodami savo veislę ir savo šalį. Mažai jų sekios tebeužsiliko. O dabartiniai bajorai tai daugiausiai žmonės su vergutišką dūšią, su šeškaus būdu, kurie pavojaus gadynėje slapstėsi po šiaudus ir kakalius (pečius). Ko nuo jų daugiaus ir norėti gali, kad ne vergutiškų, beprotiškų darbų?