— Pavėlykite, ponas Vincentai — pratarė ant galo Onutė — Pradedant kalbą jums su ponia, aš ne sykį norėjau jus pertraukti ir pasakyti; be ginčų tuščių, be darodinėjimų, meskite daryti nesutaikas terpu jaunų vyrų. Nešalinkite juosius nuo lenkų, su kuriais amžius krūvoje gyvenome. Bet dabar, išgirdusi savo ausimis, kokį mielį norite dasiekti, turiu jums pasakyti vardu nesuprantančiu jus: dėkui ir dideliai dėkui, jog turėjote ikvaliai drąsos ištarti žodį dėlei naudos žmonių; neišsigąsdami nė persekiojimų, nė keiksmų. Dėkui jums da sykį. Dabar aš suprantu viską.
Ponia išgirdusi Onutės kalbą, net rankas nuleido ir nubalo. Ir taip tai žymiai viskas buvo, jog ir Onutė patėmyjo.
— Poniute! — patėmyjusi pratarė mergina — jūs mane čionai vežėte labiausiai, kad aš savo įtekmę padaryčiau tai, kad pons Vincentas mestų platinęs lietuvystę tarpu jaunų lietuvių, kad išnyktų nesutaika pavojinga dėl mūsų šalies... Šiandien nuo mano akių nuslinko vaikius ir aš pažiūrau... Pražiūrau tautiškai... Kas mano galvoje pirma kaip brėkštantys spinduliai vaidintiniai švytavo, dabar aiškiai viskas sužibo. Aš esu lietuvaitė, šito — man rodos — žodžio užteks dėl jūsų, kad žinotumėte, ko nuo manęs toliau reikalauti. O kad būtų suvis aišku, pridėsiu, jog kožną, kuris priešingas lietuvystei, aš nuo dabar laikysiu už priešingą ir man. Nes persekiotojas mano tėvynės ir mano brolių negali būti mano draugu. — Vargiai be kas galėtų aprašyti tą sujudėjimą tarpu jaunų vyrų, kuris pakilo po Onutės žodžių. Visi norėjo kalbėti, visi kalbėjo pertardami vieni kitus. Tylėjo tik kaltininkė Onutė, tylėjo nuliūdusi ponia. Paskutiniai, matyti buvo jog šita kalba buvo labai perširdi, bet pripratimas gyventi ant platesnio svieto, tarpu aukštesnių žmoniųk, dideliai perdirba žmogų ir tik ant rūsčiai žiūrinčik akik ponios galėjai suprasti, ką ji turėjo dūšioje; lūpos meiliai sudėtos ir veidas meilus gerai slėpė jos mislis. Bodėsi ant pavyzdžio, jog ir ji linksminasi su visais.
— Matote dabar — kalbėjo į ją atsigręždamas Kurpiūnas — jog niekas iš lietuvių, ir labiausiai apšviestų, nenori persekioti lenkus arba jiems ką nors pikto daryti. Lietuviai nori būti tiktai lietuviais — tuomi, kuomi nuo prigimimo jiems lemta būti, ir nori mylėti savo tėvynę Lietuvą. O tai, kaip matote, nevienam geram žmogui neuždrausta.
— Ach! Tai labai gražūs ir girtini norai, ir jausmai taip gerbiami, kad prieš tai nieko negalima būtų kalbėti — atsakė ant to ponia, meilingai linktelėjusi galvą — jeigu tiktai norai ir jausmai šitie neslėptų už savęs kitų — pavojingų, jeigu jie nevestų su savimi pasekmių negerų...
— Iš ko gi jūs matote, kad lietuvių darbuose ir žodžiuose slepiasi pavojus? — atkirto Vincų Vincas. — Dėl ko mes negalime lygiai lenkų žodžiuose ir darbuose matyti dėl savęs pavojų ar mes dėl tokios nuotarties jau ir pamatą turime, ko jūs ikšiol apie lietuvius negalite pasakyti?
— Ar jūs žinote, pamato aiškaus, darodymų tiesių nėra, jog lietuvių idėja slepia už savęs pavojų, bet... aplinkui eidamas mislią, matai aiškiai, kas čion darosi...
— Gerai! parodykite tą aplinkinį kelią, parodykite.
— Tai ūmai galima. Atsakykite man į vieną klausimą. Kokį mierį jūs dasiekti norite vieni eidami, jeigu jo netikite dasiekti eidami sykiu su lenkais? Ar nematote nelogiškumo savo žodžiuose ir darbuose, kuris nelogiškumas jus išduoda ir rodo slėptas mislis ir slėptus jūsų mierius atidengia?
— Poniute! Pirma nei jums atsakyti, aš norėčiau ir jūsų paklausti, apie kokius mierius jūs kalbate? Ar apie galimus pagal nuomonę sveikų žmonių, ar apie tokius, kurie tankiai kyla smegenyse sergančių žmonių ir užkrėtę kitų galvas, patenka paskui į mierius visos tautos, į mierius nedasiekiamus, kvailus ir išjuokiamus per kitas tautas?