— Tiesą sakant, aš nesuprantu gerai, kame tas viską gydantis mokslo vaistas. Ne vieną aš apšviestą lietuvį pažįstu, o nieko tokio vienog aš nematau. Ot, kiek aš mačiau lietuvį pabaigusį kalbų fakultetą įvairių universitetų, mačiau ir ne vieną juristą, ir matematiką mačiau; ant galo pridėsiu, ir medikus. Ir ne viens iš jų, man rodos, negalės nieku pakelti padėjimą savo šalies nei darbu, nei žodžiu.
— Tiesa, ikšiol jūs to nematėte; bet neužmirškite, jog lietuvystės idėja tik ne per seniai gimė. Juog tie mokyti lietuviai, kuriuos teko jums matyti, tai pionierai, einantys į nežinomas dėl mūsų tautos šalis. Jų niekas negalėjo persergėti, kur eiti ir kur neiti; niekas jiems nepasako, ko reikia mokytis ir ko nereikia. Ėjo jie apčiopą ir skynė kelius. Iš visų pusių jų tą darbą tramdė ir tramdo. Tiktai nemažai žūva tų pionerių, nemažai bereikalingų žygių jie atliko, žudydami ir savo amžių ir išteklius. Bet mets nuo meto mūsų svietas įgija daugiaus datyrimo, nesutaikos mažinosi, randasi vis daugiaus ir daugiaus darbininkų...
— Jūsų mylista atleiskite, bet tai vis tik žodžiai ir žodžiai. Iš šitų žodžių nieko išeiti negali. Mokslas tai ne viską gydantis vaistas ir jis prie didžiausio datyrimo mažai ką gali duoti. Ot, ir sveikas ak esi jau, gal, nemažai datyręs, bet jeigu kas paklaustų, kuomi galėtum pakelti savo šalį, tai, man rodos, neturėtum, ką atsakyti, nes tai ir negalimas beveik daiktas.
— Atsakyti aš rasčiau ką, vienok ne tame darbas, ne tame branduolys jo. Ir jeigu nuo manęs nieks da negirdėjo mano numanymo tautiškame darbe, tai priežastis to suvis kita. Aš vieną gerai žinau, jog „humanum errare est” — žmogiškas dalykas klysti. Dėl to ir aš apmislyju savo nusprendimą ne metais...
— Akyva labai būčiau paklausyti jūsų mislies — net šyptelėjusi linkon Vincų Vinco, pratarė ponia.
— Nesubrendusią mislį nenorėčiau nuo savęs paleisti — atsakydamas pratarė Vincų Vincas.
Vienok suerzinti jo pažįstami, neišimant ir Onutės, antpuolė ant jo ir toliak ujo, kol neprivertė ant galo.
— Na, gerai! gerai! — prispirtas prie kampo pratarė Vincas ir pradėjo:
— Galutiniu, tai yra: svarbiausiu dėl mūsų kampo mokslu aš sakau chemiją. Tai mokslas ateities! Chemijos darbas — iš žemės padaryti, pagaminti viską: ir valgį, ir drabužį, ir visokį įrankį...
— Gerai, bet dėl ko jūs mislyjate, jog jūs neklystate? — paklausė ponia. — Ak, yra ir kiti mokslai, iš kurių svietas naudojasi: yra filologija (kalbų mokslas), medicina (gydymo mokslas), jurisprudencija (tiesų mokslas), yra ant galo matematika (skaitlių88 mokslas) su inžinerija, yra technologija, yra tikybos mokslas.... Kuo gi tie visi negeri arba nors nelygūs su chemija?